Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XXI

Laukuvos valsčiaus žydų žudynės 1941 metais

Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 250 tūkst. žydų. Per kelis 1941 metų mėnesius buvo nužudyta apie 80 proc. žydų (150–160 tūkst.). Holokaustas - bene didžiausia XX a. Lietuvos istorijos tragedija. Aukų skaičius atskleidžia milžinišką jos mastą. Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos materialinės vertybės ir kitoks turtas. Rugsėjo 23-ioji - Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių žudynių vietų ir tiek pat senųjų žydų kapinių.
Holokausto aukomis tapo ir Laukuvoje gyvenę žydai. Tarpukaryje Laukuvos žydai daugiausia vertėsi prekyba. 1931-ųjų duomenimis, Laukuvoje buvo septynios parduotuvės, šešios iš jų priklausė žydams. Jie taip pat valdė vilnos šukavimo cechą, kepyklą ir keturis malūnus. Miestelyje buvo tik keletas žydų amatininkų.1939 m. Laukuvoje iš dvidešimties telefono abonentų šešiais naudojosi žydai. Kaip nurodo knyga „Lietuvos žydų bendruomenės Lietuvoje" (JEW), 1941-aisiais Laukuvoje gyveno 300 žydų.

Vyrų žydų žudynės

1941 m. birželio 24-osios vakarą, praėjus dviem dienoms nuo karo pradžios, vokiečių kariuomenė įžengė į Laukuvą. Nedelsiant buvo paskelbta, kad visi žydai, kurie pabėgo į aplinkinius kaimus, grįžtų namo. Tačiau grįžę jie rado namus apiplėštus. žydams buvo įsakyta nešioti geltoną Dovydo žvaigždę, jie buvo siunčiami laidoti žuvusių sovietų karių, pašalinti negyvus arklius, valyti išvietes bei rinkti šiukšles. Vokiečiai, įsiveržę į rabino Kaplinskio namus, jį sumušė, bandė nurauti barzdą, tačiau, kai rabino dukros pasiūlė jiems žirkles, pasitenkino barzdą nukirpę.
Laukuvoje, kaip ir kituose miesteliuose, 1941-ųjų birželio 29 d. vokiečiai kartu su lietuvių pagalbine policija surinko vyrus žydus nuo 15 metų į vieną vietą. Visus iškratė ir išvežė į Macikų stovyklą, apie dvidešimt kilometrų nuo Heydekrug (dabar Šilutė). 1943-iųjų liepą išlikę gyvi Macikų stovyklos kaliniai buvo perkelti į Aušvicą (Osvencimą). Vėliau dalis išsiųsta į Varšuvą. Išgyvenusieji ten pateko į Dachau koncentracijos stovyklą. Kai amerikiečių kariuomenė išlaisvino kalinius, gyvi buvo likę keturi Laukuvos žydai.
Mūsų manymu, naciai tik dalį jaunų ir stiprių vyrų atrinko į Macikų darbo stovyklą, o netinkami darbams buvo nužudyti. Kiek iš viso buvo vyrų, galima tik spėti - iš 300 žydų apie 100 vyrų, iš kurių vokiečiai į darbo stovyklą galėjo atrinkti 30-40. Kiti greičiausiai buvo sušaudyti, bet apie jų likimą nieko konkretaus nepavyko sužinoti. Viena iš versijų galėtų būti ta, kad juos sušaudė Šaudvyčių dauboje, prie žemaičių Naumiesčio.
Vėl atverčiame JEW knygą, tik jau apie žemaičių Naumiestį. Ten randame ištrauką apie 1941 m. liepos 19 d.: „Tą dieną seni ir sergantys iš Ž.Naumiesčio bei kaimyninio Vainuto buvo priversti išsikasti didelę duobę, nusirengti, ir tada buvo nužudyti Lietuvos policininkų Šaudvyčių dauboje. Sunkvežimiais žydai iš Pajūrio, Švėkšnos, Veiviržėnų, Rietavo (pastaba: Rietavo žydai nebuvo nužudyti Ž.Naumiestyje - aut.), Kvėdarnos ir Laukuvos (netinkami darbui žydai– aut.) buvo atgabenti į šią vietą ir čia visi sušaudyti ir palaidoti".

Žudynių vieta Žemaičių Naumiestyje

Moterų ir vaikų žudynės

Literatūroje ir Doros Kaganaitės - Tallat Kelpšienės parodymuose teigiama, jog Laukuvos žydės ir vaikai 1941-ųjų liepos 8 d. buvo suvaryti į sinagogą, o po kelių dienų sunkvežimiais nuvežti į Gerulių stovyklą. Tad likę Laukuvoje žydai vyrai turėjo būti sušaudyti Šaudvyčių dauboje iki 1941 m. liepos 8 d.
Po vyrų suėmimo ir jų išgabenimo teliko moterys ir vaikai bei vienas senas vyras. Dėl jų likimo yra painiava, nes Laukuvos žydų (moterų ir vaikų) žūties vieta nurodoma ir Tūbinių miškas, ir Telšiai. Skelbiama, jog Viešvėnų stovykloje žydai buvo telkiami iš kelių Telšių apskrities valsčių, tarp jų minimi ir žydai iš Laukuvos. 1997 m. išleistoje J.Levinsono „Skausmo knygoje" nurodyta, kad Laukuvos žydai nužudyti prie Gerulių kaimo bei miške prie Viešvėnų. 2001 m. išleistoje knygoje „Holokausto Lietuvoje atlasas", aprašant holokausto vietą „Šilalė I", nurodyta, jog Laukuvos žydai nužudyti Tūbinių mške.
D.Kaganaitė - Tallat Kelpšienė taip pat teigia, kad Laukuvos žydai (moterys ir vaikai), išbuvę gete keturias paras, sunkvežimiais nuvežti į Gerulių stovyklą, vėliau kai kurios jaunos merginos pateko į Telšių getą. Tai kai kam kėlė abejonių, pavyzdžiui, R.Zizas pažymi, jog „Laukuvos žydai (vyrai?) iš sinagogos išvaryti į Telšių getą".
KGB įgaliotinio Šilalės rajonui leitenanto Veličkos 1965 m. vasario 3 d. rašte nurodyta, jog 1941 m. Laukuvoje sukilėlių būrį sudarė 94 žmonės. Būrio nariai suvarė visus Laukuvos bei aplinkinių vietovių žydus į Laukuvos sinagogą. JEW patikslina, kad 1941 m. liepos 8 d. moterys ir vaikai buvo skubiai suvaryti iš namų į sinagogą. Ten jie saugoti keturias dienas nežmoniškomis sąlygomis. KGB įgaliotinio rašte taip pat nurodyta, jog iš sinagogos Laukuvos žydai buvo išsiųsti į Telšių rajoną ir ten sušaudyti. JEW patikslina, kad po to (1941 07 12) jie sunkvežimiais buvo perkelti į Gerulių stovyklą, apie dešimt kilometrų nuo Telšių, kur buvo suvarytos ir moterys su vaikais iš aplinkinių miestų.
Skaitome D.Kaganaitės - Tallat Kelpšienės pasakojimą apie 1941 m. įvykius Laukuvoje: „Sekmadienį, lygiai už savaitės nuo karo pradžios, atvyko dvi mašinos: viena pilna kareivių esesininkų su diržais „Gott mit uns" (Dievas su mumis – aut.), kita – tuščia, ir ėmė vaikščioti po žydų namus. Kur žydų namai, rodė vietiniai baltaraiščiai".
Iš pradžių visos moterys buvo įsitikinusios, jog vyrus išvežė darbams į Vokietiją, nes mašinos pasuko Klaipėdos link. Tik vėliau, jau būdamos Geruliuose, suprato, kad jas nuo vyrų atskyrė, ir jų likimo niekas nežino. Ar dalis vyrų buvo sušaudyta, ar juos visus išvežė į Macikų darbo stovyklą, nėra aišku. Tačiau žydus vyrus vežė vienas sunkvežimis, o paprastai į sunkvežimį tilpdavo iki 30-40 asmenų. Taigi apie 30-40 vyrų buvo išvežta į Macikų stovyklą, bet kur dingo kita dalis žydų vyrų – iki šiol dar neatsakyta.
D.Kaganaitė - Tallat Kelpšienė toliau pasakoja: „Po kelių dienų mus visus išvarė į sinagogą, leido kai ką pasiimti. Sinagogoje išbuvome porą dienų ir po to dviem sunkvežimais išvežė į Telšius. Sinagogą saugojo tik baltaraiščiai, nebuvo nė vieno vokiečio".
Ji patikslina ir tai, kas literatūroje yra supainiota, - jie visi buvo išvežti į Gerulius: „Mus išvežė iš Laukuvos dviem sunkvežimiais į Gerulius. Daug jau buvo žmonių ten. Ir pagrindinai - moterys, vaikai. Kaip vėliau sužinojome, Rainiuose vyrai jau buvo sušaudyti, o mūsų vyrus išvežė".
Ji šiek tiek papasakojo ir apie gyvenimą Geruliuose: „Geruliuose labai skausmingai mus priėmė. Pamatė, kad dar atvažiuoja žmonių, kurie taip pat kentės, taip pat bus uždaryti... Mus patalpino didelėje daržinėje iš karto, o paskui mes pradėjome eiti pas ūkininkus dirbti ir parsinešdavome šiek tiek maisto. Vieni sargybiniai leisdavo praeiti su tuo maistu, o kiti – ne".
Pagal D.Kaganaitę - Tallat Kelpšienę, taip tęsėsi apie porą savaičių, o po to jos buvo perkeltos į kitą baraką. Čia buvo geriau, nes didžiajame barake naktimis ateidavo vokiečiai ir baltaraiščiai, kurie išsivesdavo jaunas mergaites „šokiams". Vėliau literatūroje tai buvo pavadinta „mirties šokiais". Viename iš tokių „šokių– spektaklių" teko pabuvoti ir mūsų liudininkei. Mergaitės, susikibusios rankomis, turėjo eiti rateliu, o vokiečiai ragindavo šokti kuo greitesniu tempu. Kai kuri nors suklupdavo, nušaudavo. šaukti niekas negalėjo, nes būtų iššaudę visas.
Liudininkė toliau pasakoja apie Gerulių stovykloje vykdytą sušaudymo akciją: „Artėjo rugsėjo 1-oji. Jautėme, kad kažkas bus. Vieną vakarą pro mūsų taip vadinamąjį mažąjį baraką praėjo vyrai su kastuvais ant pečių. Ryte, tik prašvitus, mus suvarė į aikštę. Liepė atsiskirti nuo 15 iki 30 metų moterims į vieną aikštės pusę, o į kitą sustoti jaunesnėms kaip 15 ir vyresnėms kaip 30 metų moterims".
Šios akcijos metu viena jos tėvo pusseserė su 10 mėnesių mergyte priėjo prie baltaraiščių viršininko Mikuckio ir priglaudė vaiko burnytę prie jo blizgančių rudų aulinių batų, sakydama: „Ponuli, pažiūrėk, kaip vaikelis nori gyventi. Nori kartu su manimi išeiti. Leisk mums išeiti kartu". Mikuckis atitraukė koją, spyrė į mergaitę, paėmęs už rankutės, sviedė į šoną. Mama klykdama puolė prie vaikelio, bet jis jau buvo miręs...
Atrinktas moteris kolona varė į Telšius. Paėjusios kelis kilometrus, jos išgirdo šūvius ir suprato, kad visas likusias Geruliuose sušaudė. Taigi 1941 m. rugpjūčio 30 d. vyresnės moterys ir vaikai buvo nužudyti Gerulių stovykloje.
Remiantis liudininko J.Gurvičiaus parodymais, S.Dovidavičiaus ir A.Bubnio straipsniais, reikia sutikti, kad masinės žydų žudynės Gerulių stovykloje įvyko 1941 m. rugpjūčio 29-30 d. Pagal sovietinius šaltinius, 1580 vyrų, moterų ir vaikų buvo palaidoti masinėse kapavietėse. Likusios moterys ir merginos nugabentos į Telšių getą. Jis buvo aptvertas lentų tvora, viršuje apvesta spygliuota viela. žydės buvo apgyvendintos gete esančiuose nameliuose. Iš geto moterys galėjo išeiti bet kada, tačiau vakare tos, kurios dirbo mieste, turėdavo grįžti. Mieste žydėms buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, ant drabužių jos turėjo prisisegti Dovydo žvaigždę. Iš geto moteris paimti darbams atvykdavo ūkininkai, ir jos ten galėdavo išbūti kelias dienas. Paprastai ūkininkai jas pamaitindavo ir net įduodavo maisto parsinešti į getą.
1941 m. gruodžio 24 d., per geto likvidavimą, visos jos buvo sušaudytos Rainiuose. Sovietiniais šaltiniais, 840 vyrų, moterų ir vaikų buvo palaidoti šioje masinėje kapavietėje.

Nužudytųjų skaičius

Mūsų nuomone, JEW nurodytas 1941 m. Laukuvoje gyvenusių 300 žydų skaičius yra padidintas. Jei naciai Laukuvos žydus vežė vienu sunkvežimiu, o moteris su vaikais į Gerulius – dviem, galėjo būti tik apie 180 žmonių. Tam tikra nedidelė Laukuvos žydų dalis pasitraukė kartu su Raudonąja armija.
Tauragės apskrities vokiečių piktadarystėms tirti ir nustatyti komisijos pirmininko P.Murausko pateiktoje ataskaitos „Suvestinės žinios apie padarytas piktadarystes TSRS piliečiams vokiečių fašistinių nusikaltėlių Tauragės apskrityje" išraše nurodyta, kad Laukuvos valsčiuje buvo sušaudyti 206 žmonės. Tai tiksliau atspindi nužudytų Laukuvos žydų skaičių, turint omenyje, jog dalis vyrų buvo išvežta į darbo stovyklą, kita dalis – sušaudyta (?), o moterys su vaikais išgabentos į Gerulių stovyklą.
Laukuvos sušaudytų žydų atminimą saugo Telšiuose, Gerulių stovykloje, ir Žemaičių Naumiestyje, Šaudvyčių dauboje, pastatyti paminklai.

Prof. Aleksandras VITKUS
Chaimas BARGMANAS,
gidas, istorikas