Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija II

Kultūros žemėje

Laikas skuba nenumaldomais žingsniais. Rodos, ne taip seniai darbavausi Šilalėje, o šiandien jau tenka krimsti pensininko duoną. Aštuoniolika metų prabėgo šiame gražiame Žemaitijos rajone, kai dirbau Švietimo ir Kultūros skyriuose, kai sutikau daug gerų, darbščių mokytojų, kultūros darbuotojų, gydytojų, kraštotyrininkų, meno saviveiklininkų. Tais metais teko nuolat bendrauti su tuometinio „Artojo" redakcija, rašyta ir diskutuota su gabiais žurnalistais A.Briedžiu, R.Masteika, A.Dačkevičiumi. Susikaupė patirtis ir sąmonėn įsirašė tautos istorija, platus gimtosios kultūros pasaulis, tolimų kelionių įspūdžiai, atmintys apie susitikimus su kūrybingais žmonėmis.
Po tiekos metų vėl kilo noras pabendrauti su Šilalės rajono laikraščiu, pasikalbėti su jo skaitytojais, žemaičiais dūnininkais. Juolab ir tarti gerą žodį redakcijos žmonėms, kurie nuolat informuoja apie rajono kultūros paveldą, spausdina įdomias fotonuotraukas, stilingai rašo apie darbštuolius. Neišblėso iš atminties prasminga buvusio „Artojo" rubrika „Gražioje žemėje – gražūs žmonės". Išsaugotos spaudos tradicijos – tai rytdienos sėkmės laidas ir prestižo siekis, tai žurnalistinio darbo sėkmė ir publicistinio žodžio skvarba.

Pastaruoju metu parašiau keletą straipsnių, sujungdamas juos į vieną ciklą „Žmogus ir jo pasaulis". Toji dešimties straipsnių mozaika skirta moksleiviui ir mokytojui, ūkininkui ir šviesuoliui. Tokia yra mano šios publicistikos savastis, žiūros taškas, mintijimo kodas ir stiliaus duotybė. Pasamprotavau apie poeziją ir kultūrą, knygą ir gimtinę, pasidairiau į Žemaičių žemę, užkopęs ant Medvėgalio. Esu dėkingas „Šilalės artojo" redakcijai, jog šių rašinėlių nenumetė į pastalę, o sutiko juos išspausdinti.
Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Užkopkime ant Medvėgalio...

Tikrai verta patikėti graikais, kurie senovėje pasakė, kad istorija – tai gyvenimo mokytoja. Ji tokia išliko iki mūsų dienų. Ne veltui šiandien galima išgirsti tokį patarlinį pasakymą – gyveno, o iš istorijos nepasimokė. Istorija, kokia ji bebūtų, nėra pamotė žiežula, bet tikrovės vaizdinys, aprašas, gyvenimo apibendrinimas. Žinia, istorija ne iš piršto laužta, ji visuomet paremta konkrečiais žmonėmis, tikrais faktais, patvirtintais duomenimis, sukaupta įvairia medžiaga: dokumentais, laiškais, atsiminimais, fotonuotraukomis, konkretaus žmogaus biografija.
Yra žmonių (jų kaskart daugėja), kurie kuria, sudaro savo giminės genealoginį medį. Panašiai galima kalbėti ir apie tautos istoriją, kuri tarsi yra valstybės genealoginis „medis", kurį kuria ne vienas žmogus, o visa tauta. Kol kas dar savo populiarumo neprarado istoriko specialybė, o Istorijos institutas – tai toji įstaiga, kuri rašo ir, reikalui esant, perrašo savo gimtojo krašto istoriją. Vieni istorikai, dažniausiai - archeologai, domisi pirmykštės (pirmapradės) bendruomenės gyvenimu, kiti gi „vaikšto po baudžiavinį kaimą", treti gilinasi į kapitalistinio gyvenimo žemes. Ir tai - dar ne viskas. Kiekvienas specialistas pasirenka ir siauresnes gyvenimo sritis: žemės ūkį, pramonę, mokslą, švietimą, kultūrą, sociumą. Visa tai sudėjus vienon vieton, atsiranda daugiatomiai leidiniai. Jei gimnazijose tautos istorija telpa į vieną storoką vadovėlį, tai minėtasis institutas šiuo metu rašo bei spausdina dvylikatomę Lietuvos istoriją – nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Istorikai sau pirminės medžiagos ieško archyvuose, bibliotekose, muziejuose, senuosiuose istoriniuose leidiniuose. Juk vien apie Mindaugą ar Vytautą surinktume nemažą bibliotekos lentynėlę. Apie juos rašė vokiečių, rusų, švedų, lenkų kronikos, jų gyvenimu ir veikla ypač susidomėta pastaraisiais dviem šimtmečiais.
Kiekvienas naujas domuo (jų vis dar surandama) naujai nušviečia karaliaus, kunigaikščio, bajoro, mokslo ar meno vyro, karvedžio, politiko gyvenimą. Senoji istorija papildoma naujais puslapiais, o šiandien atsispindi politiniame, socialiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime.
Sovietmetis buvo itin nepalankus talentingiems istorikams. Jie visos tiesos negalėjo pasakyti, nes sovietinis melas buvo apraizgęs ir visuomenę, ir mokslą, ir meną. Politizuotas gyvenimas buvo paremtas vienos partijos ir vieno vado ideologija. Tais nuožmiais pokario bei vėlesniais metais Lietuvos istoriją iš viso buvo stengiamasi ištrinti iš mokyklų bei universitetų. Dar smetoninėje Lietuvoje buvo išleista A.Šapokos parengta bei redaguota „Lietuvos istorija". Ji objektyviai vertino mūsų valstybės istoriją. Tačiau sovietizmas ją išmetė į šiukšlyną, o tie, kurie šią knygą turėjo ir skaitė, buvo represuojami: studentai šalinami iš studijų, mokytojai taip pat netekdavo teisės dirbti pedagogais. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kur vedė leninizmo, stalinizmo doktrinos, kaip buvo paniekinta žmogaus asmenybė, tauta, gimtojo krašto istorija, tas pamatinis, ugdomasis jauno žmogaus mokslas. Laimei, komunistiniai svaičiojimai visiems laikams nuėjo į praeitį, o istorikai apie tai rašo kaip apie didžiąją melo citadelę.
Lietuvos istoriografija neturi tokių tradicijų kokias turi didžiosios mūsų kaimynės, bet ji turi nemažą amžių įdirbį. Nuo A.Kojelavičiaus iki S.Daukanto, nuo J.Basanavičiaus iki E.Gudavičiaus, nuo Z.Ivinskio iki A.Bumblausko – ilgi istorinių ieškojimų bei atradimų metai, kupini dėmesio istorinėms asmenybėms, visuomeniniams pokyčiams, kultūros sklaidai. Istorijos objektyvumas – svarbiausia istoriko siekiamybė, kai faktai neiškraipomi, o tikrovė ir asmenybės nepolizuojamos. Netgi dar ir šiandien kai kas prieštaringai vertina smetoninę Lietuvą, pokario partizanų kovas, netgi Sąjūdžio veiklą. Vis dar šmėsteli prorusiškos bei prolenkiškos tendencijos apie kai kuriuos Lietuvos istorinius įvykius. Lengva iškreipti tiesą ir paskleisti melą. Pasitaiko faktų, kai patys istorikai, vulgarizuodami praeitį, vis dar pagieda ditirambų buvusiai sovietų sąjungai. Tarsi būtų prisikėlę iš J.Žiugždos tamsiojo laikotarpio, kai šis pseudoistorikas dėl visų lietuvių tautos pasiekimų dėkojo rusų tautai. Dera prisiminti, jog toji sovietinė keturtomė J.Žiugždos parengta Lietuvos istorija buvo „aprengta" juodais viršeliais. Kai kuriose sovietinėse Lietuvos enciklopedijose faktinių klaidų ir tendencingo vertinimo buvo itin daug. Apie kažkokį beraštį „revoliucinio" judėjimo dalyvį buvo rašoma daugiau negu apie Lietuvą garsinusį mokslininką, menininką, kultūrininką. Laimei, tie nesusipratimai naujojoje daugiatomėje, dabar leidžiamoje enciklopedijoje iš pagrindų ištaisyti.
Paaugliai ir jaunimas yra nepaprastai imlūs istorinėms (daugiausia - herojinėms) grožinio pobūdžio knygoms. Deja, šioje srityje literatūros laukai dar dirvonuote dirvonuoja. Verta prisiminti tiktai P.Tarasenkos, K.Almeno, V.Alanto, Vienuolio, K.Puidos, P.Dirgėlos, K.Užurkos, V.Martinkaus, B.Kralikausko istorines apysakas ar romanus. Tiesa, daugumos šių autorių kūrinių nėra estetiškai pagavūs ir meniškai įtaigūs, bet geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje. Galbūt tiktai dramaturgijai istorija turi būti dėkinga, nes tokie rašytojai kaip R.Samulevičius, B.Sruoga, K.Saja, J.Grušas, J.Marcinkevičius nepaprastai plačiai atskleidė kai kurias plačias lietuvių tautos istorines asmenybes, meniškai įprasmino praėjusių epochų gyvenimo vaizdus.
Istoriją rašo ne tik istorikas. Rašytoja K.Sabaliauskaitė romane „Silva rerum" atkuria 17-18 amžiaus barokinį Vilnių, tapytojas G.Kazimierėnas savo masstabiškose drobėse „nusidaužė" į kunigaikščio Algirdo laikus, o kompozitorius B.Kutavičius sėkmingai nusikelia į jotvingių, pagonybės metus. Šie minėti menininkai, remdamiesi konkrečiais duomenimis, pasitelkę savo kūrybinę vaizduotę, atkuria istoriją gyvais vaizdais. M.Giedrio filmas „Herkus Mantas" ir V.Mykolaičio – Putino drama „Valdovas" akivaizdžiausiai kalba apie praeitį. Net istorikas pusiau juokais, o gal pusiau rimtai prasitaria, kad J.Marcinkevičiaus „Mindauge" yra daugiau istorinės tiesos negu kai kuriuose istorikų darbuose. Grafikas A.Každailis, iliustruodamas S.Daukanto „Būdą", irgi pasijunta vaikštantis po senąją patriarchalinęLietuvą, etniškai įvairią, etnografiškai savitą. Tokių pavyzdžių yra nemažai.
Profesorius Z.Zinkevičius, tyrinėdamas lietuvių kalbos istoriją (6 tomai), taip pat pasiremia gausiais praeities faktais, kurie padeda suvokti gimtosios kalbos tapsmą. Literatūrologės M.Lukšienė bei V.Zaborskaitė ir paskaitose, ir literatūros istorijos knygose atskleidė praėjusių amžių istorijos vyksmą. Ir dailė, ir architektūra visuomet turi betarpišką ryšį su istorija. Vadinasi, istorijos pažinojimas - daugelio mokslininkų nuopelnas. Netgi švedų ir lenkų istorikai, užbėgdami lietuviams už akių, suranda nemažai archyvinių duomenų, papildančių ir E.Gudavičiaus, ir A.Bumblausko išvadas, tezes ar aksiomas. Baltarusių žurnalistas, istorijos mokytojas A.Kožedubas savaitraštyje „Literatūrnaja gazieta" keletą metų nuolat rašė apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pateikdamas daug faktų iš baltų bei slavų istorinės praeities, objektyviai bandydamas atspindėti praėjusių epochų veikseną.
Archeologai, tyrinėdami bei kasinėdami plokštinius kapynus ir piliakalnius, aptinka itin vertingų radinių, kurie leidžia daryti naujas išvadas arba pakoreguoti praeities žmonių gyvensenos atspindžius. Ir dainose (ypač karinėse), ir stebuklinėse pasakose rasime istorijos atšvaitų, laiko dėmenų, o sakmės bei legendos praplečia istorikų akiratį, sukuria naujų krašto pažinimo prielaidų.
Istorikas – praeities žinovas ir dabarties aiškintojas, kurio nešmenėje laiko atributai - archyvinė medžiaga. Mokytojo istoriko autoritetas per pastarąjį dešimtmetį nepaprastai išaugo, nes jis turi naujus, nebe sovietizuotus vadovėlius, gali drąsiai reikšti savo intuiciją. Dar J.Basanavičiaus vis buvo priminta, jog žmonės, nepažįstantys savo istorijos, tampa vaikais. Nepažinti gimtojo krašto praeities – tai apskritai nesusivokti visuomenėje, prarasti mąstymo gebėjimus, nesuprasti istorijos eigos. Mokytojas, pradėdamas kalbą apie gimtąją mokyklos aplinką (mikrorajoną, seniūniją, parapiją), ima kloti pirmuosius valstybės pažinimo pagrindus. Didelę svarbą įgyja moksleivių kraštotyrinis darbas, turistiniai žygiai bei kelionės panemuniais, paneriais, pamerkiais.
Įkopkime į Medvėgalio viršūnę ir kaip M.K.Čiurlionio „Karalių pasakoje" lyg ant delno išvysime visų Žemaičių žemę, pamatysime triūsiantį žmogų, pasiklausysime padavimo. Sužinosime, kas dėjosi tais laikais, kai kryžiuočiai teriote teriojo gimtinę, kaip carinė Rusija engė ir naikino lietuvių tautą, kaip švedai bei prancūzai degino sodybas, žudė žmones. Užkopkime ant Medvėgalio...

Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Iš literatūrologinės studijos „Žmogus ir jo pasaulis"