Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija III

Upynos vaistinė. Raidos bruožai

Idėja Upynoje įsteigti vaistinę 1920 metų vasarą kilo provizoriaus padėjėjo laipsnį turinčiam Aleksandrui Jakimavičiui. Jis tuo metu gyveno Laukuvoje. 1921-ųjų balandžio 8 d. Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas išdavė jam Pažymėjimą, kuris suteikė teisę Upynos miestelyje atidaryti kaimo vaistinę. Tačiau šį sumanymą realizuoti sukliudė tai, kad Upynoje buvo sunku rasti laisvas patalpas. Todėl A.Jakimavičius, tuo metu gyvenęs Kvėdarnoje bei dirbęs čia vaistinės vedėju, 1922 m. kovo 8-ąją informavo Sveikatos departamentą, jog atsisako suteiktos jam privilegijos steigti vaistinę Upynoje.
Apie tai netrukus sužinojo taip pat provizoriaus padėjėjo laipsnį turėjęs Jonas Rimkevičius, gyvenęs Šilalėje. 1922 m. balandžio 5 d. jis paprašė leidimo įkurti vaistinę Upynoje. Dar nė nesulaukęs teigiamo atsakymo iš Sveikatos departamento, išsinuomojo Upynoje patalpas. Šis rizikingas žingsnis pasiteisino, ir gegužės 22-ąją J.Rimkevičius leidimą gavo. Vaistinė buvo įkurta Šilalės gatvėje, oficiali veiklos pradžia - 1922 m. rugpjūčio 1 d.

J.Rimkevičius gimė 1888 m. lapkričio 9 d. Tūbinių bažnytkaimyje neturtingų valstiečių šeimoje, kuri Tūbinėse turėjo namą bei hektarą žemės. Nors ir neturtingų tėvų, gabus jaunuolis siekė mokslo. 1909-aisiais Šiaulių gimnazijoje išlaikė 4 klasių egzaminus ir pradėjo mokytis pas provizorių Simoną Gaudėšių Šilalės vaistinėje. Joje atliko trijų metų mokinio praktiką. 1912-ųjų pabaigoje Maskvos universitete išlaikė egzaminus provizoriaus padėjėjo laipsniui įgyti ir jau galėjo savarankiškai užsiimti farmacininko praktika. Neaišku kodėl, bet į Lietuvą jis negrįžo - liko Rusijoje bei dirbo įvairiose vaistinėse. Pasibaigus I-ajam pasauliniam karui ir Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, J.Rimkevičius grįžo į gimtąjį kraštą bei įsidarbino Šilalės apylinkės teisme raštvedžiu. Tačiau turėdamas farmacininko išsilavinimą, ieškojo būdų save realizuoti šioje srityje. Kaip tik pasitaikė proga atidaryti nuosavą vaistinę.

Išlikę pastatai Upynoje, kuriuose yra buvusios vaistinės

Upynos vaistinės veiklos pradžia buvo gana sėkminga. Pirmaisiais metais pagaminta 220, po to dvejus metus - apie 700 receptinių vaistų. 1925-1928 m. jų jau buvo pagaminama gerokai virš tūkstančio. Tačiau daugiausiai pajamų duodavo gatavų medikamentų pardavimas. Nors Upynos vaistinei klientų netrūko, pajamos buvo stabilios ir nuolat augo (1923 m. - 6965 Lt, 1925 m. - 11617 Lt, 1926 m. - 14106 Lt), J.Rimkevičiaus, matyt, tai netenkino, todėl 1928-ųjų kovo 20 d. jis pardavė vaistinę farmacininkui Steponui Neveravičiui.
S.Neveravičius gimė ir užaugo Pužų vienkiemyje, Nemakščių valsčiuje, kuris pagal to meto administracinį suskirstymą priklausė Raseinių apskričiai. 1914 m. jis įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį Dorpato (dabartinis Tartu, Estija) universitete. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Po karo grįžo į Lietuvą, dirbo Raseinių, Pakruojo, Kauno bei Nemakščių vaistinėse samdomu vaistininku.
S.Neveravičiui vaistinės verslas sekėsi gana neblogai. Pirmaisiais metais medikamentų buvo parduota už 16510 Lt, pagaminti 1394 receptiniai vaistai. Tačiau po metų prasidėjo nesėkmės... 1929-ųjų gegužės 22-osios rytą Tauragės apskrities gydytojui iš Upynos pašto buvo perduota tokio turinio telegrama: „Vaistinė sudegė šią naktį. Neveravičius".
Tą naktį Upynoje kilęs gaisras sunaikino keletą Šilalės gatvėje buvusių pastatų, nuo kaimyninio namo užsiliepsnojo ir vaistinė. Sudegė jos pastatas ir beveik visi ten laikyti vaistai. Bet S.Neveravičius rankų nenuleido. Jau po dviejų dienų jis informavo apskrities gydytoją, jog surado naujas patalpas vaistinei. Praėjus mėnesiui, birželio 29-ąją, S.Neveravičius vaistinės veiklą atnaujino Sivickienės name, Skaudvilės gatvėje. Rugsėjo 1-ąją Upynoje apsilankęs Sveikatos departamento Farmacijos įstaigų revizorius Juozas Žvirblis konstatavo: „Vaistinė po gaisro atstatyta. Butas, nors ir mažas, bet švariai laikomas, tinkamas. Visi įrankiai bei medikamentai yra, ir leidžiama po gaisro pradėti veikti".
Gaisras bei 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, kuri neaplenkė ir Lietuvos, stipriai paveikė S.Neveravičių. Dar nebaigus išmokėti skolų už vaistinės įsigijimą, užklupo naujos, atsiradusios, atstatant bei iš naujo įsirengiant vaistinę. 1932 m. kovo 31 d. Šiaulių I-osios nuovados Taikos teisėjas iš S.Neveravičiaus priteisė Lenai Zeigarnikienei ir Abromui Fainbergui 6654,78 Lt. Faktiškai tai - bankroto paskelbimas. Skolos išieškojimas buvo nukreiptas į vienintelį skolininko turtą - Upynoje buvusią vaistinę. Paskelbtos varžytinės.
Tačiau jos neįvyko, nes neatsirado farmacininkų, kurie norėtų imtis verslo Upynoje. Pirmumo teisė šiame miestelyje laikyti vaistinę bei visas vaistinės inventorius buvo perduotas L.Zeigarnikienės vyrui Aronui Zeigarnikui iš Šiaulių. Nors pastarasis buvo vaistininkas, kraustytis į Upyną ir čia užsiimti farmacininko praktika neplanavo. Todėl jis greitai surado naujus šeimininkus. 1932 m. spalio 18 d. žydų tautybės farmacininkė Sara Icikzonaitė (vėliau Icikzonaitė-Judelmanienė) iš Papilės (Šiaulių apskr.) pareiškė norą įsigyti Upynos vaistinę. Sutvarkęs visus biurokratinius formalumus valdžios įstaigose, 1933-iųjų sausio 4 d. A.Zeigarnikas už 17 tūkst. Lt pardavė vaistinę naujam savininkui. Juo tapo S.Icikzonaitės tėvas, Papilės žydų banko tarnautojas Jankelis-Joselis Icikzonas.
Su tėvo pagalba įsigijusi Upynos vaistinę, S.Icikzonaitė iškart ėmėsi aktyvios veiklos. Jau po mėnesio miestelyje susirado naujas patalpas, ir vaistinė iš Skaudvilės gatvės buvo perkelta į Jono Basanavičiaus gatvės 28-ąjį namą, kurio savininkas buvo Zacharas Gavriliukas. Be vaistinės, šeimininkai šiame name dar buvo įsirengę ir parduotuvę. Įdomi detalė yra ta, jog namas buvo mūrinis, o Upynoje, kaip ir kituose aplinkiniuose miesteliuose bei kaimuose, tuo metu tai buvo retenybė.
S.Icikzonaitė gimė 1895 m. gegužės 4 d. Tryškiuose (Šiaulių apskr.). Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, jos šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. 1917-aisiais Nižnij Novgorode ji įgijo vaistinės mokinės kvalifikaciją. Po karo grįžo į Lietuvą, 1921-1926 m. dirbo Papilės miestelio vaistinėje, toliau tęsė mokinės praktiką, reikalingą, norint įgyti vaistininko padėjėjo kvalifikaciją ir kuri suteiktų teisę dirbti savarankiškai. 1926-aisiais Kauno universitete išlaikė kvalifikacinius egzaminus ir tapo farmacijos specialiste.
Dirbant S.Icikzonaitei, Upynos vaistinės pajamos buvo gana nedidelės, lyginant su tuo, kiek iki krizės uždirbdavo ankstesni savininkai, bet stabilios. 1933-1939 m. jos siekė nuo 8 iki 10 tūkst. Lt. Tai leido vystyti smulkų kaimo vaistinės verslą ir ramiai gyventi. Tačiau 1939-ųjų rudenį prasidėjęs II-asis pasaulinis karas bei 1940 m. Lietuvą užplūdęs „raudonasis maras" sujaukė ramų Lietuvos gyvenimą. Okupavus bei aneksavus mūsų šalį, prasidėjo „svieto lyginimas" - nacionalizacija. Vaistinių savininkai dažniausiai buvo paliekami dirbti tose pačiose įstaigose, tik jau kaip samdomi darbuotojai.
Nepriklausomybės metais vaistinės būdavo šeimos verslas, kuriame dažnai dalyvaudavo ir kiti šeimos nariai – žmonos, vyrai, vaikai. Iki Upynos vaistinės nacionalizacijos oficialiai dirbo viena S.Icikzonaitė-Judelmanienė. Pasikeitus darbo santykiams, 1940 m. rudenį vaistinėje atsirado ir vedėjos vyras Iseris Judelmanas, kuris buvo įformintas kaip laborantas.
Archyviniuose dokumentuse iš II-ojo pasaulinio karo laikotarpio jokios informacijos apie Upynos vaistinę nebeaptinkama. Matyt, nacistams likvidavus Upynos žydus ir tuo metu esant dideliam farmacininkų stygiui, vaistinė buvo uždaryta.

Linas BETINGIS,
istorikas
Algimanto AMBROZOS nuotr.