Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija IV

Kalba – žmogaus papuošalas...

Lietuvių kalba – tikra senolė, išlaikiusi unikalias indoeuropiečių kalbų gramatines formas. Galbūt savo skambumu jai nelengva būtų galynėtis su ispanų ir italų kalbomis, bet savo žodynu, frazeologizmais ji nenusileidžia artimiausioms kaimynėms. Kalbą suvokti – tai suprasti tautos prigimtines kūrybos galias, išsiaiškinti kilmės šaknis, susipažinti su grožinės literatūros turtais, pajusti tarmių savitumą bei tautosakos unikalumą. Su kokiu jautrumu pirmokėliai rašo raides ir dėlioja pirmąjį žodį mama. Kalba visų pirma ateina iš tėvų lūpų, iš pradžiamokslio, iš dainos posmų – „eglutė skarota..." Kas per kalbą įgyjama vaikystėje, tas išlieka visam gyvenimui kaip savastis, kaip asmenybės būvis.

Ne mažiau kalbos gražmenų esama ir mūsų giminingoje kaimynijoje – latviuose. Juk kažkada visi baltai šnekėjosi viena prabaltiška kalba. Tik vėliau, gentims skirstantis bei klajojant po girias ir ežerijas, kalbos viena nuo kitos nutolo, o prūsų žemę sunaikino vokiškieji grobikai, amžiams palaidodami ir prūsų kalbą.
Kalba mažiausiai kito kaime, nes jos gyvenimas buvo pastovus, gyventojai - sėslūs, nebūta žmonių maišymosi. Tai gerai suprasta XIX amžiuje, kai ypatingai susidomėta tautosaka, papročiais, gyvensena (Palangos Juzė), tarmėmis. Jas tirdami, nepaprastai daug pasidarbavo kalbininkas kun. K.Jaunius, poetas A.Baranauskas. K.Jaunius pirmasis aprašė Lietuvos tarmes, apytiksliai apibrėžė jų plotą. Rašytojai S.Daukantas, Žemaitė, M.Valančius savo grožinius bei kitus tekstus užpildė žemaičių tarmybėmis. Nors tarmės po truputį nyko dėl literatūrinės kalbos įtakos mokykloje, dėl žiniasklaidos populiarumo, tačiau dar iki šiolei kaimas savo šnektos nepamiršo. Daugiausia tai tie žmonės, kurie nuolat gyvena gimtuosiuose kaimuose ir nesiblaško po visą kraštą. Kaimo mokyklos taip pat susirūpino tarmių išsauga. Lituanistai gerai supranta, kad jose yra daug unikalių senųjų žodžių, vaizdingų posakių.
Nepaprastai daug tarmybių, surinktų per dešimtmečius, pateko į dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyną". Jau paskelbta, jog pradėtas rinkti daugiatomis Lietuvos vietovardžių žodynas. Visiems gerai žinoma, kad ne tik vandenvardžiai, bet ir pievos, dirvos, pelkynai, krūmynai, šlaitai, keliai, priesodybės, tiltai, kemsai, ganyklos, kalvos, lomos taip pat per ilga įgijo savo pavadinimą (įvardijimą).
Ypatingu kalbos savitumu pasižymi trys žemaičių šnekos – dounininkai, dūnininkai ir donininkai bei Rytų Aukštaitijos pratarmės. Ypač gražiažode tarme prakalba senoliai, išsaugoję fonetinę įvairybę bei morfologines formas.
Nepaprastai daug prie kalbos turtinimo ir tobulinimo prisidėjo lietuvių rašytojai. Tikraisiais žodžio meistrais laikomi grožinės literatūros klasikai Žemaitė, Krėvė ir Vaižgantas. Iš šiuolaikinių prozos meistrų visų pirma tektų paminėti R.Granauską, H.Čigriejų, P.Treinį, R.Sadauską. Savitai ir sodriai kalbėjo JAV išeivijos klasikas M.Katiliškis.
Publicistika, mūsų akimis žiūrint, niekados nepasižymėjo kalbos žodingumu. Žurnalistiniu vaizdingumu bei kalbos įvairybėmis išsiskyrė tik garsūs visuomenės veikėjai V.Kudirka, A.Smetona, M.Šalčius, M.Biržiška. Gyvai bei įtaigiai netolimoje praeityje rašė mokslininkas Č.Kudaba, P.Vasinauskas, E.Šimkūnaitė, A.Būdvytis. Tai dideli kalbos žinovai ir mokovai, iš savo tėvų kraičio skrynių išsilasioję etnines, kultūrines žinias ir kalbos suprastį. Atidžiau skaitant, ir šiandien galima surasti gyvą naujažodį ar iš tarmės atklydusį gražiažodį. Štai keletas jų: gavinys (L.Jonušys), pajautra (R.Keturakis), tuštmė (E.Milkevičius).
Bet kada bus atsikratyta nelabai suprantamų tarptautizmų, kurių vertiniais atidžiau turėtų susirūpinti kalbininkai? Štai raštų kalbos „perlai": glamūras, laudacija, moderatorius, apropriacija, defergentas, taktilinis, rizomiškas, indokrinuoti, reverberacija, defragmentacija, onirika, empatiškas, piaras, simuliakras, fraktalas... Šie žodžiai išrinkti iš laikraščių bei žurnalų. Redaktoriams turi būti gėda dėl gimtosios kalbos susinimo, niekinimo ir žodyninės sistemos ardymo. Teisėjas nieko nenubaus už kalbos įstatymo pažeidą, bet skaitytojai tokiems rašeivoms turi prikišamai parodyti, paskambinti bei pataisyti.
Kiekvienas žmogus kalba įvairiopai. Tai priklauso nuo aplinkybių ir aplinkos, nuo išsilavinimo bei prigimties savybių. Keičiasi kalbos ritmas, žodžio raiška. Žmogaus amžius taip pat keičia mąstymą, o pakitus jausenai, pakinta ir kalbos pobūdis. Vienaip kalbama su reporteriu, visai kitaip šnekama pobūviuose, vestuvėse, laidotuvėse, gimtadieniuose. Tą jaučia ir turi gerai jausti kiekvienas kalbėtojas.
Gyveno mano gimtajame kaime žmogus, kurio kalba buvo itin vaizdinga, vaikai virsdavo iš kojų, kai jis pasakodavo įvairius atsitikimus, o moterų žandai net nukaisdavo, kai prasidėdavo visokios jo „bliuznierztvos". Anekdotai pildavosi tarsi iš gausybės rago. Tuotarp kitas kaimynas vos ne vos išlemendavo keletą žodžių.
Pavarčius didįjį Lietuvių kalbos žodyną, nuostabą sukelia sinonimų ir antonimų gausa, žodžių įvairiareikšmingumas. Tokie žodžiai kaip galva, akis, žiedas, ranka, eiti turi ne vieną reikšmę. Vieną skiemenį gali sudaryti ir viena raidė o, kitame skiemenyje rasime ir septynias raides triokšt. O žodžiai mokytojas, pratarmė, virtuvė, medvilnė, turgavietė, rūbinė, kokybė turi savo autorių. Tai garsusis XVII a. Vilniaus šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas, aukštaitis rytietis – anykštietis K.Sirvydas. Kai kurie mūsų kalbos žodžiai vieną ar kitą prasmę įgyja, priklausomai nuo kirčiuoto skiemens: aukštas, žalos, gaudė, laidos, domino, arti, seniai, klausė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, birte pabiro tarptautizmų. Visi vartojo sponsorių ir menedžerį, reketą ir marketingą, alternatyvą ir reitingą, ne visuomet žinodami, iš kur tas žodis atklydo, ką jis iš tikrųjų reiškia. Vaikai visuomet yra įdomūs kalbos kūrėjai. Dažnai jų naujadaras gali tapti literatūrinės kalbos žodžiu (žvalgonas, jotojas, gaisragesys). Šiandien retas kalbėtojas išsiverčia iš staigomis atplūdusių žodžių, kuriuos vartojame ir su reikalu, ir be reikalo: projektas, erdvė, iššūkis, o žodyne tarsi įšalę žodžiai kaip žaibukas (užtrauktukas), žiūrynės (reginiai), varganauti (vargti) vis dar neįgyja savosios kasdienybės.
To paties K.Sirvydo kai kurie žodžiai taip ir pasiliko praeityje, neįgiję lingvistinių teisių. Protomeilė – filosofija, ženkladarė – fantazija, vaikavedys – pedagogikas. Taip ir liko minėti tarptautiniai žodžiai mūsų kalboje kaip priprasti ir saviti. Priešdėlis taip pat yra galingas kalbos draugas: atnešti, pranešti, prinešti – lyg siūlas nenutrūkstamai vijojasi iš kamuolio. Užuot paprastai pasakę apie iškilesnį žmogų, pasakome grandas, metras, guru, maestro. O štai vos išsikabarojo žmogutis iš lopšio ir užtraukė dainą, tuojau krikštijamas žvaigžde. Iki kvailybės lieka tik vienas žingsnis. Moterų vardai – kuo įmantresni, tiesiog zimbabviški: Miglita, Tojana, Adija, Orinta, Aimėja. Kokie „talentai" sukuria tokį siaubo vardyną?
Apie kalbą būtų galima rašyti daug ir ilgai, betgi visko neišpasakosi, neišskleisi. Žmogus puošia kalbą lygiai taip pat, kaip kalba puošia asmenybę. Šiek tiek labiau pastenkime, ir visi tapsime įdomiais kalbėtojais bei pašnekovais.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Iš literatūrinės studijos
„Žmogus ir jo pasaulis"