Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija VI

Skaudūs karo metų prisiminimai

Šiemet sueina 70 metų, kai baigėsi antrasis pasaulinis karas, nusinešęs milijonus gyvybių, suluošinęs, sulaužęs daugybės žmonių likimus, daugeliui tautų uždėjęs naujos komunizmo vergijos jungą.
Gimę po karo ar prieškariu apie visa tai žino tik iš pasakojimų. Karta, kuri karo baisumus matė savo akimis, baigia išeiti Anapilin, baigia išmirti. Noriu perduoti-papasakoti atsiminimus tų, kurie patys patyrė karų negandas.

„1944 m. spalio 8 d. Upynos kaime žuvo Ona Kasputienė, Čilvinienė, Pazimkalnio kaime - Tomas Urbonas, buvo sužeista Gražina Abromaitienė.
Du vokiečių kareiviai yra palaidoti Galvyčių k., dešinėje kelio pusėje, prieš Simo Jurgaičio sodybą. Kiti du vokiečių kariai atgulė Paežerio k., prie buvusių mechaninių dirbtuvių, prie kelio, po beržu. Dar vienas vokietukas palaidotas Paežerio k". (Pasakojo Simas Jurgaitis iš Galvyčių k., Jurgis Rimkus iš Paežerio.)

„Mane rusai buvo suėmę už „kupčystę" (neleistiną prekybą). Buvau uždarytas Raseinių, vėliau - Kauno kalėjimuose. Tardydavo mus naktimis, reikalaudavo prisipažinti, kad esame rusų valdžios priešai. Galiausiai išvežė į Pravieniškes. Ten mus laikė be teismo. Kalinių buvo daug - ir kaltų, ir nekaltų.
Prasidėjus karui, visus kalinius ir lietuvius prižiūrėtojus rusai suvarė į vieną kalėjimo kiemo kampą. Liepė sugulti galvomis į sieną, paskui - visiems atsistoti. Atsistoję pamatėme, jog prieš mus išsirikiavę rusų kareiviai su kulkosvaidžiais. Supratome, kad sušaudys. Po pirmųjų šūvių aš kritau ant žemės, sunėriau rankas virš galvos, kad kiti krisdami manęs neuždusintų. Kai visi kaliniai sukrito, rusai šaukė: „Kas gyvi, atsistokite, paleisime". Kaliniai pradėjo keltis, rusai juos sušaudė. Ir vėl šaukė: „Kas likote gyvi, paleisime". Bet daugiau niekas nebesistojo. Tada rusai, norėdami visus pribaigti, nuo krašto lavonus ėmė traiškyti tankete. Tuo metu užlėkė vokiečių lėktuvai, ėmė bombarduoti, šaudyti. Rusai viską metė ir puolė bėgti kaip įmanydami: važiuoti, pėsti.
Atėjus vakarui, jau gerokai pritemus, kas buvome likę gyvi, sveiki ar sužeisti, pradėjome keltis iš lavonų krūvos. Visi norėjome kuo greičiau pabėgti iš kalėjimo teritorijos. Po kelių dienų šiaip taip parsiradau į namus, į Vytogalą. Mano drabužiai buvo permirkę sušaudytųjų krauju". (Antano Kvietkaus iš Vytogalos prisiminimai apie 1941 m. įvykius Pravieniškių kalėjime.)

„Antegluonio kaime, Tauragės r., rusai buvo įsirengę didelę bazę. Jiems išbėgus, daug kas liko. Aplinkinių kaimų gyventojai parsigabendavo iš ten maisto, rūbų. Vainauskas su kitais vyrais parsiveždavo ginklų ir paslėpdavo. Šunijos upės skardyje iškasdavo duobes, išklodavo jas lentomis, brezentu ir sudėdavo šautuvus. Ant duobės „nuleisdavo" Šunijos šlaitą su visais krūmais". (Pasakojo Petras Vainauskas iš Ruibiškės k. 1973 m. užrašė kraštotyrininkas K.Lovčikas.)

„Mes tada gyvenome prie Girdiškės. 1944 m. rudenį, spalio mėnesį, rusai ginė vokiečius. Prie mūsų namų rusai įsirengė apkasus, apsistatė patrankomis. Buvo podidis susirėmimas. Pusdienį mušėsi ant vietos. Vokiečiai laikėsi Pilsūde, o sovietai - čia, šiapus Girdiškės. Vokietis su kulkosvaidžiu buvo įsitaisęs po ąžuolais ir „kirto" rusus. Šiems prisiėjo užeiti jam už nugaros, ir kažin, ar rusai, ar jis pats susisprogdino granata.
Praėjus frontui, gal spalio 8 ar 9 dieną, daržinėje radome negyvą rusų kareivį. Jis buvo iš pietinių kraštų, tamsaus gymio. Palaidojome ten pat, negiliame apkase. Girdiškės miestelyje buvo palaidoti septyni rusų kariai. 1945 m. pavasarį juos iškasė ir išvežė į Skaudvilės karių kapus. Perlaidojimą organizavo apylinkė, žmonės turėjo sunešti lentų, padirbti grabus. Palaikus iškasė Zaikauskas. Jis lupdavo arklius. Kai vyko perlaidojimas, manęs nebuvo namuose, ir niekas neparodė, kur užkastas tas rusų kareivis. Taip ir liko jis ten gulėti. Pilsūdo kapukuose yra palaidotas vienas vokiečių kareivis". (Pasakojo Stasys Šedbaras, 68 m., iš Girdiškės. Užrašyta 1996 m.)

„1941 metais rusai nuo vokiečių bėgo tiesiog basi, be „rubaškų". Užėjo pas mus apie 40 žmonių būrys. Prašo gerti. Aš atnešiau kibirą saldaus ir kibirą rūgštaus pieno, vaikai - kepalą duonos, lašinių paltį. Tie kareiviai ištroškę geria, pilasi į gertuves, o politrukas stumia mane šalin, kad neduočiau, gal užnuodyta. Po to, kai viską suvalgė, politrukas man davė dvi saujas saldainių.
Norkiškėje buvo didelė rusų belaisvių stovykla. Ten jų, negyvų, pilnas tvenkinys plūduriavo. Vokiečiai varė iš Skaudvilės žydus jų rinkti ir laidoti. Toks žydas „kupčius" Markovas sakydavo: „Ui, dūbę iškasti ir užkasti yra niekas, ale tan tešlą atvežti..."
Vokiečiai pas mus sugrįžo rugpjūčio 4 d., prieš Sniegeną. Vienas iš jų, esesininkas Vilius, mokėjo lietuviškai. Jis turėjo žiedą su kaukole ir kaulais. Komendantas buvo čekas. Kitas čekas, Viliaus adjutantas-kačkelis, valydavo jam batus. Vilius rytą užsikabindavo skersai krūtinės blizgantį automatą ir išeidavo į kaimus. Parsivarydavo žmonių, kurie parnešdavo visokio maisto: mėsos, taukų, lašinių, medaus, uogienių. Kartą parvažiavo arkliu, prisidėjęs vežimą žąsų. Žąsis parvažiuodami nuspaudė ir negyvas išmetė į krūmus. Buvo parsivaręs Kazimierą Šedbarą su pilnais kibirais medaus ir korių. Man liepė išsunkti medų. Aš jį sunkiu, o atėjęs Lankauskis, mano švogeris, atsisėdo šalia ir valgo tą medų. Komendantas žiūrėjo, žiūrėjo, priėjęs pačiupo jį už kalnieriaus, nusivedė prie kareivių, kasančių apkasus, ir liepė kasti. Žmogus baisiai persigando, pagalvojo, kad jį išveš į darbus, į Vokietiją. Bet per pietus komendantas jį išleido į namus. Vokiečiai nušaudavo kokią telyčią, išsipjaudavo sau mėsos, kiek reikia, ir parveždavo išvirti. O man būdavo daug darbo: ir vaikai maži, ir namus apsižiūrėti, ir dar vyrą bei kaimynus, kurie slapstėsi nuo išvežimo į darbus, pavalgydinti.
Vilius peršovė besislapstantį Bronių Bambaliuką, tačiau šis išgijo. Vokiečiai atsinešdavo gėrimo moliniuose buteliuose. Sumaišydavo su medumi ir gerdavo. Komendantas man liepė eiti per žmones ir sakyti, jog visi stotų kasti apkasų. Nuėjau pas Mozerius, tačiau Mozerienė paėmė pagalį ir mane išginė. Grįžusi pasakiau, kad niekas neina. Daugiau manęs nesiuntė.
Vokiečiai miegojo daržinėje. Iš lauko buvo prisinešę nekultų rugių. Vieną dieną visi staiga kažkur išvažiavo. Nuėjau į daržinę pasižiūrėti, ką jie ten po šiaudais turi. Po kiekvienu gultu buvo po tris laikrodžius: „budilninkai", kišeniniai, rankiniai. Paėmiau tik vienus veilokus, apsiūtus oda. Kitą dieną vokiečiai grįžo ir iš daržinės viską susirinko. Komendantas pasakė, kad rytoj atims visus gyvulius, paliks tik po vieną arklį ir karvę. Tai aš keturias savo karves išvedžiau į daubą, surišau prie medžio, pamečiau po kepalą duonos, druskos pabėriau. Taip jų ir nesurado. Patlabienė iš Požerės pabėgo vežama į Vokietiją, grįžo paplentėmis, miškais. Tai sakė, jog pilni paplenčiai negyvų karvių, arklių, avių...
Prie Girdiškės rusai buvo pasidarę du bunkerius, įsirengę vadavietę. Dvi vokiečių patrankos stovėjo Lankauskių kieme, tarp trobos ir tvarto. Kitos - prie Bračkaus, Pliupių kaime. Vokiečiai liepė Lankauskiams atidaryti trobos duris, langus, nukabinti paveikslus, kad nesudužtų. Iš vakaro į bulvių rūsius prisimetėme dešrų, patalų ir ten nakvojome. Nakčia išgirdome ūžesį. Atsistojome ant dėžių, iškišom galvas: nuo Girdiškės tik lekia ugnikės... Tada iš rūsių išbėgome pas Lankauskius. Ir pataikėme tarp rusų ir vokiečių. Kai lekia sviediniai ir kulkos, girdėti, kaip lapus kerta. Sviedinių skeveldros išrausė visą Lankauskių atkalnę, o į vokiečius ant kalno viršaus nepataikė. Viena didelė skeveldra įkrito į rūsį ant Lankauskiuko kojos. Vokiečiai prisišaudę, maždaug per pietus, prisikabino patranką prie vilkiko ir palengva nuvažiavo į Pabambius. Padega vieną daržinę, apsileidžia dūmais ir važiuoja toliau. „Bajavi" vyrai buvo, išsipustę. Rytą nusiprausia iki juosmens, išsivalo dantis, išsikvėpina ir vėl šaudo į rusus. Įkiša šovinį į patranką, o patys leipsta iš juoko. Jie buvo žaliais drabužiais.
Vokiečiai per susišaudymą Girdiškėje nušovė dvi davatkas. Rusų „plienčikai" Pužuose išmirė badu. Žmonės atveždavo jiems virtų bulvių skutenų, kitokių maisto atliekų. Belaisviai mušdavosi, kol išsidalindavo. Suvalgė net nugaišusios kumelės žalią mėsą..." (Pasakojo Antosė Baltrušienė, 84 m., iš Pliupių k. Užrašyta 1996 m.)

„1941 metais vokiečiai užėjo staiga. Pro Norkiškę kai prasimuš4, niekas jų nebesulaikė. Turėjo smulkius žemėlapius. Pro Bračkų sodybą keliukas buvo perdarytas kitoje prūdo pusėje. Vokiečiai iš karto suprato, kad pakeistas.
1941 m. pas mus niekur nebuvo vaistinių. Susirgo mama, ir aš ėjau į Batakius parnešti vaistų. Norkiškėje buvo labai daug žuvusių rusų. Pilnos „grabės" sudegusių, sudaužytų mašinų. Vietiniai žmonės rinkosi drabužius, „adijalus", „šinelius". Užėjau atsigerti į trobą prie miško. Šeimininkė klausia, ar nebijau. Sako: „Čia, skardyje, nušovė moteriškę, kuri nešėsi mažą vaikiuką. Vaikiukas iškrito ant žemės, liko gyvas"...
Batakių vaistinėje gavau vaistų ir parėjau namo.
Traukiantis vokiečiams, pas mus buvo jų štabas, o Pliupių dvare stovėjo daug kariuomenės. Kareiviai važiuodvo per kaimus, rinkdamiesi maisto. Kartą vežėsi kiaušinių, prikrovę visą Milickio brikutės galą. Kiaušiniai sudužo, varva per brikutės dugną... Mane vis varydavo į Pliupius melžti karvių, kurios buvo atimtos iš žmonių. Vokietis su šautuvu mane nusivaro, aš primelžiu du kibirus pieno, ir vėl parvaro. Pats kibirų nenešdavo. O karvės – pertvinkusios. Dauguma jų nakčia per tvoras išlakstė, parbėgo į namus. Vokiečių kareiviai miegojo daržinėje, prisinešę nekultų rugių. Vyresnieji nakvodavo troboje. Mus norėjo evakuoti. Tėvukas kad ėjo per tvoras, palindo po manduliu ir pralaukė, kol vokiečiai išvažiavo.
Vokiečiai kulkosvaidžius buvo susikėlę į Girdiškės bažnyčios bokštus. Mūsų tėvukas iš anksto pasidarė „akopą". Iškasė duobę, sienas išbudavojo rąstukais ir viską užvertė žemėmis. Ugnis kai atėjo, sulindome visi į apkasą. Atbėgo senukai Ivanauskai. Vokiečiai išvarė juos iš namų ir sakė, kad čia atsivers ugnis. Ivanauskas vis iškiša galvą iš „akopo" ir žiūri į savo namų pusę. Netrukus pamatė, kad dega troba. Žmogus atsisėdo ant žemės, rankos sudribo ant kelių, pats išbalo... Kartu nudegė Mockaičio, Bračkaus trobos. Nušovė du Žukauskių arklius. Mūsiškiai stovėjo šalia, bet jiems nekliuvo. Prie Pliuptrakio buvo pamuštas vokiečių tankas. Kareiviai pasipylė kaip upė. Juodi motociklai apsklidę dūmais. Vienas pasuko į mūsų, Rimkų, sodybą. Vokiečiai, nulipę nuo motociklų, mūsų „akope" šautuvų vamzdžiais praskirstė moteriškes, žiūrėjo, ar nėra kareivių. Užsėdo ant motociklų ir nuvažiavo. Lėkė laukais ant Žakaimės labai daug vokiečių. O Upynos pusėje buvo begalinė ugnis. Galvojom, kad ten nieko nebeliko.
Iš Pliupių kaimo vokiečiai išvažiavo nakčia. Antaninos Baltrušienės kalnas liko vien apkasais iškasinėtas.
Du rusų kareiviai buvo palaidoti už Čepausko sodybos. Juos iš ten perkėlė į Pilsūdo kapukus, o 1945 m. - į Skaudvilės karių kapines.
Kai sulindome į „akopą", ant viršaus buvom prisidėję daug visokio maisto, galvojome, jei troba užsidegs, turėsime ko valgyti. O kai po šaudymo išlindome, nieko neberadome. Viską buvo paėmę rusų kareiviai. Užėję rusai liepė eiti ieškoti gyvulių. Tėvas išėjo arklių, o užlėkęs lėktuvas kad pradėjo čirškinti iš kulkosvaidžio! Tėvas parkrito po krūmuku ir tūno, kol nustos. Nakčia visi parėjo į trobą nakvoti. Tada kad davė bombos iš lėktuvo į Gražiąsias prie Girdiškės, tai net langai išlakstė.
Daug žmonių buvo išvaryti į darbus Vokietijoje. Užėję rusai vaikščiojo per žmonių namus. Prisirenka drabužių, radę geresnių, anuos numeta, ima kitus.
Pliupių dvaro savininkė Kelpšienė mirė prie vokiečių, šiltine. Sūnus su šeimyna pasitraukė į Vakarus, bet niekada iš ten neatsišaukė. Tikriausiai žuvo. Juk prie Tilžės Neunas buvo pilnas lavonų - ir kareivių, ir bėgančių žmonių". (Pasakojo Bronė Žukauskienė-Paniulaitienė, 74 m., iš Pliupių k. Užrašyta 1996 m.)

„Tą naktį, prieš užeinant rusams (1944 10 07), Šventgirėje į betoninį Juozo Sungailos rūsį suėjo Sungailų, Maulių šeimos. Nakčia per Upyną, Tauragės link, lėkė tokios ugnys! Spalio 8 dieną vokiečiai Kraikų kaime, prie Misiulių sodybos, atsivežė patranką labai ilgu vamzdžiu. Iššovė vieną kartą ir ploja rankomis, džiaugiasi. Netrukus vėl šovė ir vėl ploja, garsiai šaukia. Pasirodo, per Kliūkius važiavo rusų tankai, ir vokiečiai Stasio Tolvaišos lauke du pašovė, uždegė. Kiti tankai pasuko į dešinę ir nuvažiavo Gaidėnų link. Vienas vokiečių tankas stovėjo prie Tamošaičių, krūmuose. Ant jo atsistojęs vokietis sekė rusų tankų judėjimą. Aplink Stanislovo Zakaro kalną, Kraikų kaime, buvo pristatyta daug patrankų, kyšojo vamzdžiai. Visą naktį ir dieną vokiečiai važiavo Ringalių link, per Svystkalnį, o rusai šaudė iš patrankų lygiagrečiai keliui, tik toliau, už 200-300 metrų. Tomo Urbono sodyboje sprogo sviedinys ir užmušė šeimininką. Kiti sviediniai krito Kazimiero Šepiko, Petro Zaleckio, Kazimiero Žadeikio sodybose.
Prie Upynos kapinių pietinio kampo buvo paliktas sveikas vokiečių šarvuotis. Baigėsi kuras. (Vėliau Antanas Jasaitis, kalvis Bronius Masiulis bei kiti vyrai jį išardė.) Juozas Čilvinas jame rado brauningą ir odinius batus, Bronius Šepikas pasiėmė du šovinius ir po pažastimi nešėsi namo. Skubėdamas per dirvą parvirto ir guli, bijo pajudėti, kad nesprogtų.
Rusai į Upyną užėjo pavakary. K.Šepikas keturis savo vaikus išsiuntinėjo pas kaimynus, pažįstamus, kad nelaimės atveju nežūtų visi.
Pokario metais valdžia labai žiauriai bausdavo žmones. Kolchozų pradžioje Vitkų iš Kliūkių nuteisė penkeriems metams už keleto rugių pėdų išbloškimą, Praną Budginą iš to paties kaimo tokiam pat laikui - už degtinės laikymą, Stasę Cacaitytę iš Upynos už du kibirus dirsių, susemtų iš po kuliamosios, - taip pat penkeriems metams. Antaną Stankovičių ketveriems metams nuteisė už du butelius degtinės". (Pasakojo Bronius Šepikas, 70 m., iš Upynos. Užrašyta 2000 m.)

„1944 m. rudenį rusai į Stasio Mozerio tvartą įmetė dvi bombas. Užmušė šunį, išdraskė stogą, pakilnojo kazilus. Mozerio kieme stovėjo arklinė kuliamoji. Lakūnas, matyt, pagalvojo, kad tai yra vokiečių tankas.
Levickinėje, Jono Gedvilo kieme (prie Kaltinėnų), sprogo rusų bomba. Žemėmis užnešė vaiką, Broniuką. Tėvai buvo netoli, atbėgę atkasė rankomis, išgelbėjo. (Pasakojo Juozas Mozeris iš Upynos. Užrašyta 2004 m.)

„1941 m. rusai bėgo. Užėjo į mūsų kiemą, vienas atsisėdo, ištiesė šautuvą ir sako: „Streliat būdu". Atėję kiti kareiviai jį nusivedė. Užsuko kiti trys, paprašė atsigerti ir nuėjo į Girdiškės pusę. Žakaimės kaime, Prano Strauko atkalnėje, vokiečiai du iš jų nušovė, trečią paėmė gyvą.
1944-ųjų rudenį bombos krito Galvyčių kaime, į Antano Čilvino žemę. Išmušė gyvulius. Mano patėvis metė skutęs bulves, puolė kieme po kryžiumi melstis. Mama buvo išėjusi pas Stasį Mozerį. Buvo apsisiautusi kailinius. Bombos krito į Mozerio daržinę, žemėmis užvertė bekoną, tačiau jis liko gyvas. Viena skeveldra įlėkė per langą ir įlindo į mamos kailinius. Jie ėmė svilti, degti.
Pas Petrą Gudlinkį vyko mašinautė. Užlėkę lėktuvai pradėjo bombarduoti, bet niekas nenukentėjo". (Pasakojo Anelė Gotautienė 77 m., iš Petkalnio. Užrašyta 2000 m.)

„1944 m. spalio 9 d., vokiečiams bėgant, mano bobutė Antanina Rimkienė kasė bulves Pazimkalnio kaime, už Norušų tvarto. Man liepė niekur neiti, būti namuose. Tačiau aš, paraginta Antano Norušo, nuėjau pas bobutę į bulvių lauką. Vieškeliu Varsėdžių link traukė vokiečių kariuomenė. Staiga iš šiaurės pusės pažeme atskrido keli rusų lėktuvai. Vokiečiai sukrito į pakelės griovius, o mudvi su bobute bėgome į Norušų tvartą. Lakūnai apšaudė. Man skeveldros sužeidė pėdos sąnarį, šlaunį ir blauzdą, o bobutei pataikė į pėdos sąnarį. Vokiečių sanitarai man koją sutvarstė. Vėliau daktaras iš pėdos sąnario skeveldrą išėmė, o šlaunyje ji liko. Kelis kartus atsirado pūlinys, vėliau likdavo maža atvira žaizdelė. Ji netrukdė nei dirbti, nei vaikščioti. Tik prieš keletą metų iškrito geležies gabaliukas, ir žaizda visai užgijo. Norušo tvartas buvo suaižytas kulkų. Tą dieną lėktuvas padegė Stasio Beinarto trobą Pazimkalnio kaime". (Pasakojo Gražina Abromaitienė, 75 m., iš Upynos. Užrašyta 2012 m.)

„Petras Kvietkus tarnavo pas vokiečių ūkininką Klaipėdos krašte. Vokiečiai jį paėmė į kariuomenę, ir vyras atsidūrė fronte Rusijoje. Kartą, nutolęs nuo apkasų, vienas pakliuvo į rusų nelaisvę. Nusivarė į štabą. Buvo žiema, jau temo. Petras mokėjo rusiškai. Išgirdo karininką sakant kareiviui: „Pasivesk toliau ir nušauk". Paėjus kiek nuo apkasų. Petras atsisuko, puolė kareivį, išplėšęs šautuvą, trenkė jam į galvą ir pabėgo. Paklaidžiojęs visą dieną ir naktį, vėl pateko pas vokiečius.
Kitą kartą rusai paėmė visą būrį vokiečių, tarp jų - ir Kvietkų. Visus uždarė į belaisvių stovyklą. Po karo lageryje Petras ėmė kalbinti sargybinį rusiškai, prašyti, kad jį nuvestų pas viršininkus. Rusus sudomino vokiečių belaisvis, mokantis rusiškai. Nuvestas pas karininkus, jis papasakojo, kad yra lietuvis, tarnavęs pas vokietį ūkininką ir prievarta paimtas į kariuomenę. Rusai pasiuntė užklausimą Petro nurodytu adresu. Nustatė, kad tai tikrai tas pats žmogus. Už poros metų Petrą paleido". (Pasakojo Petras Kvietkus, 50 m., iš Vytogalos. Užrašyta 1978 m.)

„1941 m. užeinant vokiečiams Upynoje gaisrų nebuvo. 1944-aisiais užeinant rusams, Pazimkalnio k. sudegė Stanislovo Beinarto troba, Upynos k. - Petro Jurgaičio daržinė. Prano Kaspučio tvartas sudegė 1944 m. rugpjūtį, per vermachto sukilimą. Kitą dieną atvažiavo vermachto kareiviai pasiplėšti turto. Bet įvyko susišaudymas tarp jų bei Hitleriui ištikimų kareivių dalinio. Vieną kareivį sužeidė. Zaharijus Gavriliukas jį sutvarstė. Tada bešaudydami ir uždegė P.Jurgaičio daržinę. Kunigą Henriką Radvilą nušovė plechavičiukas.
1944 metų rudenį, spalio pradžioje besitraukiančius vokiečius rusai apmėtė skeveldrinėmis bombomis. Joms sprogus, velėna aplinkui būdavo kaip plūgu išraižyta. Pirmą kartą vokiečius subombardavo Galvyčių kaime, Simo Jurgaičio sodyboje. Užmušė vieną vokietį. Antrąsyk išmetė bombas Galvyčių, Žakaimės kaimuose. Dvi pataikė į Stanislovo Mozerio tvartą, užmušė veršį. Trečią kartą sudegino S.Beinarto namą Pazimkalnio kaime". (Pasakojo Juozas Ričkus, 80 m., iš Galvyčių k. Užrašyta 2004 m.)

Mūsų kaimas Antrojo pasaulinio karo metais (iš knygos „Vytogala", 2003 m.)

„1941 metų birželio 22 d. prasidėjus karui, sovietų valdžios atstovai ir sovietų sąjungos kariai bėgo iš Lietuvos. Vytogališkiai besitraukiančios kariuomenės dalinių nematė – per kaimą pravažiavo tik didelė, ilga plentų ardymo mašina. Sužinoję apie sovietinės okupacijos pabaigą, žmonės džiaugėsi ir tikėjosi, jog baimės bei nerimo laikai baigėsi. Mokytojas J.Karosas ta proga prie pradinės mokyklos iškėlė lietuvišką tautinę vėliavą.
Kitą dieną nuo Tauragės atvažiavo lengvųjų mašinų ir motociklų kolona. Sustojusius prie mokyklos kareivius žmonės pasitiko su gėlėmis rankose.
Automašinų kolona užsuko į netoli kelio įsikūrusią V.Lovčiko sodybą. Karininkas, pasitiesęs žemėlapį, teiravosi, kur čia yra kelias į Būbliškę. Šeimininkas paaiškino, kad šis kelias yra labai prastas. Siūlė grįžti atgal, ir už puskilometrio galėsią važiuoti geru, vadinamuoju kliūkeliu. Vokiečių karininkas su pasiūlymu nesutiko: „Mes važiuojame tik pirmyn. Mums atgal negalima". Tai pasakęs, sėdo į mašiną, ir visi nuvažiavo numatytu lauko keliu. Deja, netoli, nes įklimpo pelkėse. Murdėsi visą parą, kol pasiekė Kliūkius.
Artėjant karui, 1940 m. raudonosios armijos kariai buvo įrengę prieštankinę užtvarą. Ji driekėsi nuo Vytogalos per visą Mankaičių kaimą iki Patulės. Užtvarą sudarė 4-5 metrų ilgio rąstai, vienoje vietoje buvo iškastas gilus prieštankinis griovys. Tačiau vokiečių tankų tos užtvaros nesulaikė. Vokiečiai pasišaipė iš tokios tvoros, tankai ją išardė ir nuvažiavo tolyn. Tuomet vietos gyventojai rąstus išsivežiojo – panaudojo statyboms.
Bėgdama sovietų kariuomenė Tūbinių miške ir Antagluonio kaime (Tauragės r.) buvusiuose sandėliuose paliko dideles ginklų, drabužių, avalynės, statybinių medžiagų, maisto atsargas. Vytogališkiai, kaip ir kitų kaimų žmonės, suskubo iš ten gabentis maisto, rūbų ir kitų daiktų. Iš milinių siūdavosi kelnes, apsiaustus. Vyrai rinkdavo ginklus, šovinius ir slėpdavo, tikėdamiesi, kad jie dar bus reikalingi.
Nuo 1941-ųjų liepos buvo įvesta vokiečių valdžia. Jų okupacijos laikotarpiu seniūno pareigas ėjo vytogališkis A.Jurgaitis. Vokiečiai nustatė duokles maisto produktais, javais, pašarais, vilna, linais ir t.t. Jos buvo mažesnės negu 1940 m. reikalautos rusų okupantų duoklės. Už jų bei prievolių nevykdymą ūkininkams grėsė ūkių ir gyvulių konfiskavimas. Nuo 1944-ųjų kiekviena seniūnija per savaitę turėjo duoti po vieną karvę. Iš Būbliškės kaimo ūkininkų S.Remeikio ir K.Komskio už neatiduotas prievoles buvo atimtos visos karvės.
Malūnininkai gavo nurodymą už grūdų malimą imti grūdais bei atiduoti juos valdžiai. Vokiečiai buvo paskelbę aukų rinkimą frontui: reikėjo pristatyti avikailių, vilnonių pirštinių, kojinių, tabako, maisto produktų. Už maistą išduodavo specialius bilietus, vadinamus punktais. Juose buvo nurodoma, kokių pramonės gaminių ir už kiek punktų galima įsigyti. Maisto prekėms, rūkalams veikė kortelių sistema. Įdomu pastebėti, jog vokiečiai beveik numatė karo pabaigą. Ant penkių punktų bilieto užrašyta: „Galioja iki 1945 m. balandžio 30 d."
Karo metais būdavo sunku gauti žibalo. Už korteles įsigyto neužtekdavo, o jo labai reikėjo žibalinėms lempoms. Dėl to prisieidavo pirkti iš kitur. Žibalas būdavo sumaišytas su benzinu, todėl, pilant į lempas, labai greitai užsiliepsnodavo. Nukentėdavo žmonės, apdegdavo baldai, kambarių sienos.
1943 m. vokiečiai į Vytogalos apylinkę perkėlė keletą rusų šeimų iš Velikyje Luki (dabar - Pskovo sritis). Pas šešis ūkininkus gyveno aštuonios šeimos, iš viso - 32 žmonės. Rusų šeimas patiems reikėjo parsivežti iš Tauragės ir Batakių geležinkelio stočių. A.Gestautas priėmė rusę su keturiais vaikais, pas J.Martišių gyveno net trys moterys su penkiais vaikais. Suaugusieji padėdavo ūkio darbuose, moterys verpdavo, ravėdavo daržus. Taip užsidirbdavo maisto. V.Lovčiko namuose apgyvendino penkių žmonių T.Surikovo šeimą. Kamaroje jiems pamūrijo didelę krosnį, ant kurios jie miegodavo. 1945-ųjų pradžioje Surikovų šeima susiruošė grįžti į Rusiją. V.Lovčikas prikrovė roges šieno, pririšo karvę, į kitas roges pridėjo maisto, susodino visą šeimyną ir nuvežė į Varlaukio geležinkelio stotį.
1944 m. vasarą Pelėdynėje P.Vaičio ir A.Bertašiaus žemėje sovietų lakūnai numetė devynias bombas. Viena žemėje liko nesprogusi. Bijodami bombardavimų, žmonės naktį nemiegodavo. Juos gąsdindavo ir naktimis iš lėktuvų parašiutais išmestos šviečiančios „lempos". Jos palengva leisdavosi ir gana ilgai stipriai apšviesdavo didelę teritoriją.
Pas vietos gyventojus užeidavo pabėgę iš vokiečių nelaisvės raudonosios armijos kariai, besislapstantys miškuose. 1944-aisiais pas V.Lovčiką atėjo į rankas sužeistas partizanas Michasius. Jis buvo kilęs iš to paties Postavo rajono (Baltarusija) kaip ir V.Lovčikas. Michasius tuose namuose išbuvo iki rudens. Artėjant frontui, jis išėjo į Būbliškę pas J.Žibkų. Ten sulaukė rusų kareivių ir su jais patraukė tolyn, į Vakarus.
1944 m. frontas vis artėjo, todėl žmonės kasė apkasus, rengėsi slėptuves skardžiuose, toliau nuo sodybų. Jas sutvirtindavo lentomis bei rąstais, viršų apkasdavo žemėmis. Į didesnes slėptuves susirinkdavo po kelias šeimas.
Frontui priartėjus, 1944 m. spalio 8-osios popietę, kilo smarkus susišaudymas. Vokiečiai besitraukdami padegė keturias sodybas. Vakare nuo Kliūkių pasipylė rusų kariuomenė. Visą naktį važiavo mašinomis, arkliais ir net jaučiais. Ant Būbliškės keliuko bolavo didelė pelkė. Bet išaušus ji buvo sausa: per naktį ėjusi kariuomenė visą pelkę ištaškė. Kitą rytą nuo Būbliškės pasirodžiusi kariuomenė pasuko trimis kryptimis. Viena dalis - Pabremenio link, kita ėjo miško pusėn, o trečia – per Vytogalą Tauragės link.
Praėjus frontui, liko daug įvairiausių sprogmenų. Žmonės jais susižalodavo, pasitaikydavo, kad ir žūdavo. Taip Vytogaloje, sprogus granatai, žuvo A.Šerpytienė, o radęs „parkeriuką" po sprogmeniu, susižalojo iš Vytogalos kilęs J.Stanevičius. Vaikai į laužus mesdavo rastus šovinius ir laukdavo, kada jie ims sproginėti. Laimei, didesnių aukų išvengta.
1941-aisiais virš Vytogalos tarp vokiečių ir rusų užvirė lėktuvų oro mūšis. Jie skraidė aukštai vieni pro kitus, šaudė, skleidė dūmų kamuolius. Bet nė vienas nenukrito. Vėliau, po karo, apie 1948 m., vykdavo lėktuvų šaudymo pratybos. Lėktuvai ant ilgo troso vilkdavo ilgą, cigaro pavidalo maketą, kiti į jį šaudydavo. Girdėdavosi, kaip kulkos švilpdamos dunksi į žemę. Kartą pataikė į vežimą, stovintį kieme, suaižė visą dugninę.
Sykį vasarą, 1955 m., iš šiaurės rytų pažeme atskrido kažkur matytas lyg lėktuvas, lyg raketa. Nežmoniškai kaukdamas, ūždamas nulėkė į pietvakarius".

Klemensas LOVČIKAS
Kraštotyrininkas
Stasio GUMULIAUSKO nuotr.