Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija VII

Tėvynės ilgesys padėjo įveikti negandas

Nuo tada, kai birželio 14-oji paskelbta Gedulo ir vilties diena, minint šią datą, dažnam iš mūsų kyla klausimas, ką ši diena reiškia man, mano tėvams, vaikams. Ką reiškia tikroji žodžių tėviškė, gimtinė, Tėvynė prasmė? Pasirodo, visa tai yra suaugę su buvimu žemėje ir lydi mus nuo pirmo klyksmo iki mirties. Deja, dažnai likimas susiklosto taip, kad tenka prarasti ryšį su Tėvyne. Tai akivaizdu dabar, kai didžiulė mūsų tautos dalis emigruoja dėl ekonominių priežasčių. Buvo laikas, kuomet su Tėvyne teko atsisveikinti dėl politinių motyvų. Tačiau žmogus taip surėdytas, jog jam visuomet norisi grįžti ten, iš kur išėjo...

Birželio 14-oji - tremties pragaro pradžia

Skaudžiausi mūsų tautai prievartinės „emigracijos" smūgiai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., 3 val. nakties. Maskvos įsakymu, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu pradėti pirmieji masiniai žmonių trėmimai į Sibirą, į atšiauriausias, dar žmogaus pėdos nemačiusias vietas. Tas ankstyvas birželio 14-osios rytas, kai į šviesiausių to meto politikų, visuomenės veikėjų, mokytojų, ūkininkų duris pasibeldė NKVD pareigūnai, kuriuos lydėjo vietiniai kompartijos aktyvistai bei jų rėmėjai, daugeliui tapo pragaru. Jau pirmosios tremties dienos vakarą Rytų link pajudėjo perpildyti prekinių bei gyvulinių vagonų ešelonai. Per savaitę, iki prasidedant sovietų sąjungos bei Vokietijos karui, į tremtį ir GULAGO stovyklas išvežta per 40 tūkstančių Baltijos šalių gyventojų, tarp jų daugiau nei 18 tūkstančių - iš Lietuvos. Karui užsitęsus, tremties pragaro ugnis prigeso. Tačiau vos tik raudonoji armija išstūmė vokiečius iš Lietuvos, „lietuvių tautos priešų" trėmimai bei įkalinimai vėl atsinaujino ir truko iki 1952-ųjų. Jei ne Stalino mirtis, nežinia, kiek dar mūsų žmonių būtų atsidūrę už Uralo...
Per 1941-1952 m. tremties laikotarpį iš Lietuvos išvežta iki 135 tūkstančių žmonių. Už iškęstą šaltį, ligas, prarastą sveikatą tik mažiau nei pusei likimas buvo dosnus ir suteikė galimybę grįžti į Tėvynę. Deja, laikas yra negailestingas, ir buvusių tremtinių gretos retėja. Tad mūsų pareiga ne vien paminėti Gedulo ir vilties dieną, bet ir pasikartoti šio periodo istorijos pamoką, išgirsti tai pergyvenusių žmonių pasakojimus.

Pirmasis smūgis – iš vokiečių

Kokia laimė nusišypso, jei sutinki žmogų, kuris, kad ir labai daug iškentėjęs, nekeikia praeities, žiūrėdamas tiesiai į akis, bet kam gali pasakyti: „Aš nežinau, už ką mane ištrėmė, aš niekuo prieš savo Tėvynę ir jos žmones nenusikaltau". Kuris nebijo pripažinti ir to, jog likimas, siuntęs baisius išbandymus, netektis, ir apdovanojo brangiausiomis dovanomis: surasta antrąja gyvenimo puse, gimusiu vaikeliu bei galimybe grįžti į Tėvynę.
Tarp tokių – šilališkė Stefa Jarmoškienė, kuri šiandien švenčia jubiliejinį 90-ąjį gimtadienį.

Stefa kilusi iš Ablingos kaimo (Klaipėdos r.). Tėvai turėjo 22 hektarus žemės, tvarkingą sodybą, kurią sudarė šeši ratu suręsti pastatai.
„Kiemas buvo toks erdvus, kad ir dabar laisvai būtų galėjusios sukinėtis mašinos. Laikėme karvių, prieauglio, arklių žemei apdirbti. Tėvelis buvo nagingas, linkęs prie technikos, tad ir padargų nepritrūko net tada, kai jo netekome. Aš - pati jauniausia iš šešių vaikų. Užaugome tik penki: broliai Antanas ir Jonas, ir mes, trys seserys. Nebuvome dideli turtuoliai, bet ir neskurdome, nes daug dirbome, gyvenome taupiai.
Pirmoji netikėta nelaimė ištiko 1941-ųjų birželio 23-iosios rytą, antrą dieną, kai prasidėjo karas. Iki jo pradžios Ablingoje buvo įsikūręs įtvirtinimus statęs sovietinės armijos dalinys, kuris jau pirmąją karo dieną susirėmė su vokiečių pėstininkų būriu. Tą rytą nespėjome nei gyvulių pašerti, nei karvių pamelžti, išsislapstėme rūsiuose. Kitą dieną, kai šaudymai aprimo, mums rūpėjo grįžti namo. Norėjo eiti mama, bet gyvulių apžiūrėti išsiruošė Antanas su kaimynu Petru šakiniu. Išėjo ir nebegrįžo... Juos, kaip ir dar 40 kaimo žmonių, sušaudė ir kaimą sudegino vokiečių baudžiamasis būrys... Vien tik Baltuonių šeimos žuvo septyni. Ir nė už ką..." - karo pradžią prisimena S.Jarmoškienė.

Antrasis, dar stipresnis, – iš sovietų

Nukentėjo Stefos šeima nuo vokiečių, tačiau nė kiek ne lengvesnį kirtį gavo iš sovietų valdžios. Besikuriant kolchozams, Stefos mama su visa šeimyna buvo išprašyta iš nuosavų namų. Prisiglaudė pas kaimynus. Be Stefos, su mama dar gyveno sesuo Stasė ir brolis Jonas su žmona.
„Ankstų 1949 m. balandžio 22-osios rytą (kaip tik per sovietų sąjungos įkūrėjo gimtadienį) į kaimynų sodybą įriedėjo „palutarka" su keliais NKVD-istais bei vietiniais pakalikais ir liepė ruoštis... Kaimynas „svečių" širdis suminkštino namine bei lašiniais, todėl mums buvo leista pasiimti daugiau drabužių, maisto atsargų. Kiek galėjo, padėjo kaimynai. Bet juk į du lagaminus nesudėsi viso gyvenimo... Tad pasiėmėme tik tai, kas gali praversti kelionėje. Iš sodybos išvežė keturiese: brolį Joną su žmona, Stasę ir mane. Mamą sugebėjome paslėpti. Klaipėdoje brolį atskyrė ir išsiuntė į kalėjimą, o mes po beveik du mėnesius trukusios kelionės pasiekėme Krasnojarsko krašto Badaikos rajone įruoštus lagerius. Jų neišvengė ir sesuo Emilija, tačiau ji buvo ištekėjusi, gyveno Stonaičiuose, todėl mūsų etapai nesutapo", - pasakoja Stefa.
Anot jos, iki šiol akyse stovi kelionėje mirštantys pagyvenę žmonės, nėščios moterys, išsekę vaikai, tiesiog palei bėgius numesti jų lavonai...
„Po septynių savaičių kratymosi traukiniu, mašinomis, pėsčiomis, vėl traukiniu pagaliau pasiekėme slėnyje, tarp kalnų, įkurtus barakus. Mus, moteris, nei valgiusias, nei gėrusias, netrukus nugabeno į aukso kasyklą. Paprastomis kopėčiomis nusileidome į 60 metrų gylio šachtą. Ten mes, keturios lietuvės, apsikabinome ir verkėme. Iš nuoskaudos, neteisybės, nevilties bei nežinojimo, kas bus... Nesupratome, ko tie vietiniai žmonės lenda į šachtą ir spokso į mus. Pasirodo, jie manė, kad esame kokios baidyklės ar antžmogiai. Gi žiūri - gražūs žmonės... Pradžioje, būdavo, ruseliai eina pro šalį, kažką burbuliuoja. O mes nesuprantame. Kiti dar ir pamergindavo. Tačiau kai pamatė, jog nieko nepeš ir mūsų palankumo negaus, atsikabino", - prisimena buvusi tremtinė.
Iš pradžių Stefai teko kirsti uolienas ir jas sukrauti, kad iškeltų į viršų. Vėliau dirbo viršuje, prie aukso plovimo mašinos. Tačiau apie nors vieno gramo šio tauraus metalo nugvelbimą nedrįso nė pasvajoti. Paliekant darbo vietą, patikrindavo iki apatinių. Stefos pažįstamas už pamirštus kišenėje 7 gramus aukso papildomai gavo 7 metus kalėjimo...
Per kelerius metus barakuose buvo apgyvendinta gausi kolonija lietuvių. Kol savo kunigo neturėjo, melstis eidavo iš barako į baraką. Paskui buvo atvežtas iš Pajūralio kilęs kunigas Julius Budrikis, kuris čia pasiliko savo noru. Tada viskas buvo kaip turi būti: davė šliūbą, krikštijo vaikus, suteikdavo paskutinį patepimą, vykdavo laidojimo apeigos.
Net ten, kur sunku, kur karaliauja nepritekliai, šaltis, žiaurus režimas, įveikti negandas padeda daina. Linksmintis lietuviai rinkdavosi į vadinamąją kultūros namų salę, pastatytą 14 barakų apsuptyje.

Tremties kančią slopino ir vilties teikė šeima

„šokdavome ir dainuodavome lietuviškai. Prisimenu, sykį vietiniai rusai panoro mūsų vakaronėje pamandravoti - parodyti savo kultūrą. Mūsiškiai vaikinai juos greitai „išrūkino". Ir toliau sekė lietuviški šokiai, dainos. Ten ir susipažinau su savo vyru Vincu, kilusiu iš Ariogalos. Jis su draugu grodavo vakarėliuose", - smagiai porina Stefa.
Tremtyje gimė Jarmoškų vienturtė Stefutė. Pasibaigus tremties laikui, šeimai buvo leista nusipirkti namuką, tad jiedu paliko barakus, apsigyveno ir darbą susirado kitoje vietoje.
Tėvynės ilgesys graužte graužė. į Lietuvą jau buvo išvažiavusi Stefos sesuo Stasė, Vinco brolis. O Jarmoškų šeima užsilaikė dar metams, iki 1959-ųjų.
„Dukrelė buvo maža, dažnai sirgdavo. Bijojome dėl jos sveikatos. Be to, ten galiojo tokia tvarka, jog, įsigijęs namą, negalėjai jo parduoti trejus metus. Tačiau kur yra įstatymas, ten - ir apstatymas. Namą pardavėme sąžiningam gruzinui, o dokumentuose nurodėme, kad padovanojome. Tik tuomet galėjome išvažiuoti. į tremtį gabeno nemokamai, į Lietuvą pirkome bilietus. Bet mes važiavome į Tėvynę!" – garsiai pabrėžia Stefa paskutinį žodį.
Sukrovę į konteinerį galimą parsivežti Lietuvon turtą, Jarmoškai su keliais persėdimais traukiniu grįžo į Lietuvą. Ne į Ablingą, ne į Ariogalą. Apsistojo šilalėje, Stefos sesers Stasės Aužbikavičienės namuose. Netrukus buvusioje Salomėjos Nėries (dabar Kapų) gatvėje iškilo jų, pirmųjų naujakurių, namukas.
Sunkūs Jarmoškams buvo pirmieji prisitaikymo metai. Grįžusiųjų „iš ten" nepriėmė ištiestomis rankomis. Sovietinė valdžia darė viską, kad jie jaustųsi antrarūšiai, nepilnaverčiai. Bet Jarmoškai ištvėrė. Nes rėmėsi vienas kitu.
„Vincas per 50 metų ir 6 mėnesius blogo žodžio man nepasakė. Tai aš kartais pabambėdavau, o jis - gerumu, gražumu... - Stefos akyse sustingsta ašaros. - čia, Lietuvoje, taip pat nebuvo lengva. Dirbau eiline darbininke sandėlyje, o vėliau ilgus metus abu su vyru buvusiame buitinių gyventojų aptarnavimo kombinate pjovėme akmenį.
Kaip sakoma, lašas po lašo, ir akmenį pratašo. įsigijome gerų kaimynų, susiradome draugų ir bičiulių. Kai netekau Vinco, jo trūkumą stengiasi kompensuoti dukra su žentu. O kai iš studijų ar darbų grįžta trys anūkai, apipila bučiniais, kurių užtenka iki kito sykio.
Pas dukrą gyvenu gerai, nieko man netrūksta, bet šioje gatvėje jaučiuosi svetima. Pasiilgstu senųjų draugių, kurios beveik kiekvieną dieną užsukdavo, ir gerdavome arbatą... Jei ne lūžusi ir dar nesugijusi koja, pėsčiomis nueičiau iki savo namų. Ten, kur liko šviesiausi prisiminimai", - didžiausią savo svajonę atskleidžia Stefa.
žinoma, savaitgalį močiutę sveikino ir bučiniais „iki kito sykio" apdovanojo patys artimiausi žmonės. Gal aplankys, pasveikins ir ilgiau pas jubiliatę užtruks jos taip laukiamos draugės.
Tad kiek daug ir kartu kiek mažai reikia žmogui: Tėvynės, gimtinės, šeimos, artimųjų. To siekimas padeda įveikti kančią, suteikia vilties gyventi.

Aldona BIELICIENė
Modesto MOTUZO nuotr.