Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija VIII

Pagerbkime žuvusiuosius žvakės liepsna

Nuslopinus ginkluotą Lietuvos partizanų kovą, laisvės dvasia neužgeso, tik peraugo į kitokias taikaus pasipriešinimo formas.
Apie 1969 metus Lietuvoje prasidėjo žygeivių judėjimas. Bendraminčiai, studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai vaikščiojo po Lietuvą, lankė žymių žmonių gimtines, piliakalnius, vietas, susijusias su 1832-1862 m. sukilimo įvykiais, muziejus, bažnyčias. Daugelis žygeivių rašė dienoraščius, užrašinėjo atsiminimus, liaudies dainas, papročius. Kartu keliavę dailininkai piešė sutiktus, kalbintus žmones, istorines vietas.
1969 m. viena žygeivių grupė su Lietuvos sportinės aviacijos veteranais sutvarkė ir taip išsaugojo nuo sunaikinimo transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtines. Kita keliavo Simono Daukanto takais. Kaip žinome, istorikas, garsiosios knygos „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių" autorius pėsčias išėjo mokytis iš Skuodo į Vilnių. Jo kelias vingiavo per Rainius, Kražius bei kitas vietoves.

Su šia grupe žygiavo šviesaus atminimo žinoma dailininkė grafikė Gražina Didelytė. Ji sukūrė piešinių ciklą „Simono Daukanto takais". Kiekvienas miestelis, gyvenvietė, žmonės, istorinės vietos buvo užfiksuotos jos darbuose.
Vėliau šios žygeivių grupės dienoraščiai su G.Didelytės piešiniais paplito po visą Lietuvą. Neaplenkė jie ir Upynos. Man labiausiai įstrigo du Rainių ir Kražių piešiniai. Rainiai, dantytomis viršūnėmis eglių miškas. O virš jo - 76 kryžių siluetai, primenantys, jog čia 1941 m. birželį sovietinės armijos kareivių žvėriškai buvo nužudyti 76 niekuo nekalti žemaičiai. Jokio užrašo, tik dangaus fone nupiešti kryžiai pasakojo apie čia įvykusią tragediją.
Kražiai. Keletas namų, bėgantys žmonės, raiti kazokai, bažnyčios kontūrai. O piešinio viduryje spindi vienintelis raudonas kraujo lašas. Nieko daugiau, jokio paaiškinimo, tik šis kraujo lašas primena čia vykusias caro kazokų surengtas taikių bažnyčios gynėjų žudynes. Istorijoje jos įvardintos „Kražių skerdynėmis".
Tik vienas kraujo lašas susieja praeitį su istorija bei dabartimi. Juk būna, kad ir nedidelis daiktas, žodis pasako daugiau negu visas puslapis teksto. šitas kraujo lašas mane parveda vėl į Upyną. Turime paminklą Upynos apylinkių partizanams, kitas paminklas žymi apytikrę neperlaidotų Laisvės gynėjų užkasimo vietą. Prie laisvalaikio salės galo pritvirtinta Atminimo lenta rodo vietą, kur būdavo pametami, niekinami žuvę partizanai.
Prie paminklų bent jau per Vėlines uždegamos žvakutės. Nors prie Atminimo lentos joms padėti yra akmeninė plokštė, bet ji vis nuslenka į šalį, o pasnigus, atkasant taką, viskas dingsta po sniegu, ir žvakėms vietos nebelieka. Upynos seniūnė žada, atsiradus lėšų, padaryti dekoratyvinę lentynėlę žvakutėms bei pritvirtinti ją prie sienos po Atminimo lenta. Tikėkimės.
Būtų labai gražu ir prasminga, jog laisvalaikio salėje vykstant bendriems renginiams, prie Atminimo lentos būtų uždegama žvakutė. Jos šviesa, kaip tas kraujo lašas piešinyje, prikeltų iš atminties jau grimztančius į praeitį skaudžius mūsų istorijos įvykius. Primintų, kad einame ta vieta, kur gulėjo išniekinti mūsų kaimynų, pažįstamų, giminių kūnai. čia jų kraujas susigėrė į žemę. Jie žuvo pačiame jėgų žydėjime, su viltimi, jog Lietuva kada nors sulauks laisvo gyvenimo. Jų lūkesčiai išsipildė. Tik ar mes tai įvertiname? Sakoma, kartojimas yra visų mokslų motina. Jei iš mažens neįdiegsime vaikams Tėvynės, Tėviškės meilės, jeigu nepriminsime skaudžios praeities, jie nieko ir nežinos. O ir suaugusiesiems nebus blogiau, jei jie daugiau žinos apie savo kraštą, apie tai, kas darėsi ir mūsų Upynoje.

Klemensas LOVČIKAS
Kraštotyrininkas
Modesto MOTUZO nuotr.