Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XI

Atgaivinti istorinę atmintį yra mūsų pareiga

Jau kelintą dešimtmetį Šiauliuose gyvenantis inžinierius Benjaminas BENDIKAS niekada nebuvo pamiršęs savo gimtojo krašto. Kad ir kur likimas blaškė, jis visuomet sugrįždavo į Brokštėnus, Kiaukus, Tūbines - vietas, kur kartu su keturiais broliais prabėgo pačios gražiausios, anot jo, vaikystės ir jaunystės dienos. Dabar B.Bendikas intensyviai rūpinasi paminklo Vytautui Didžiajam atstatymu Tūbinėse.
Apie tai, kaip sekasi įgyvendinti pernai kilusią idėją, jos autorius šiandien pasakoja "Šilalės artojo" skaitytojams.

- Prisiminkite, nuo ko viskas prasidėjo.
- Nuo pat tuometinės Šilalės I-os vidurinės mokyklos baigimo 1965 – aisiais (beje, šiemet sueina 50 metų, todėl su klasės draugais nusprendėme šią sukaktį pažymėti prie Brokštėnų tvenkinių) teko dirbti įvairius darbus, užimti atsakingas pareigas, „styguoti" ne vienos įmonės veiklą. Tačiau, nepaisant to, jog buvau susijęs su tiksliaisiais dalykais, mane visada traukė istorija. Domėjausi ne tik savo giminės ištakomis - man be galo įdomu nagrinėti dokumentus apie viso mūsų krašto praeitį.

B.Bendikas (kairėje) su architektu A.Plaipa

Dabar, kai šiek tiek sumažinau darbų apimtis (nors dar tebedirbu savo įmonėje), atsirado daugiau laiko labiau įsigilinti į istorinius faktus. Pradėjęs atidžiau domėtis savo protėviais, netikėtai susidūriau su informacija apie Tūbinių dvaro savininką Ignotą Jacevičių, kuris 1824 m. dovanojo kaimui valaką žemės ir pastatė medinę bažnyčią. Šiuos duomenis man atsiuntė archyvų specialistai, nes ieškojau žinių apie savo prosenelę Eleonorą Jacevičiūtę - Bendikienę. Nieko neradę apie ją, jie sugretino šias pavardes, o mane tai „užkabino". Nuo to momento vis labiau brendo planai plačiau pažvelgti į Tūbinių bažnyčios istoriją, sužinoti, kas čia buvo pastatyta, ką galbūt įmanoma prikelti.
Tūbinių istorija neatsiejama ne tik nuo Tūbinių dvaro savininkų Ignoto ir Teklės Jacevičių, jų lėšomis pastatytos bei pašventintos bažnyčios, bet ir nuo fakto, jog šioje gyvenvietėje buvo paminklas Vytautui Didžiajam. Pastatytas jis 1930-aisiais, minint kunigaikščio mirties 500 metų jubiliejų. Tai buvo vienintelis tokio tipo statinys visoje apylinkėje. Deja, kaip ir visi panašūs objektai, sovietmečiu sunaikintas.

Paminklo vizualizacija

Taip po kruopelytę rankiojant istorinius faktus apie gimtąsias vietas, ir gimė mintis atstatyti Tūbinėse paminklą Vytautui Didžiajam.
Be to, imtis šios veiklos paskatino ir artimųjų, bendruomenės palaikymas, kurio sulaukiau, pasidalinęs savo mintimis pernai vykusiose Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios 190 metų jubiliejaus iškilmėse.
Beje, ruošiantis joms, netikėtai atradau informacijos apie šios bažnyčios fundatorių kapavietę koplyčios rūsyje. Pasikalbėjome su Šilalės dekanu dr. kun. Algiu Genučiu, jis organizavo palaikų perlaidojimą. Šios iškilmingos apeigos įkvėpė toliau gilintis į savo krašto istoriją. Taigi tyrinėjimų „liga" nuo manęs dar nepasitraukė. Štai praėjusį pavasarį aptikau Jacevičių sūnaus Anupro Jacevičiaus (1797-1836), vieno iš Žemaitijos sukilimo 1831 m. vadovų, generolo nekrologą (lenkų kalba). Jis mirė jaunas, vos 39-erių, Nansi mieste, Prancūzijoje. Paliko žmoną Rožę ir net 7 vaikus. Todėl visai gali būti, jog dar yra gyvų jo palikuonių. Gal jie kada aplankys Tūbines...
Visą savo surinktą istorinę medžiagą susisteminau bei parengiau specialų stendą.
- Jame yra užsiminta ir apie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo atstatymą. Dabar ši idėja jau įgyvendinama, paskelbta sąskaita norintiesiems pries jos prisidėti. Kaip sekasi viską organizuoti?
- Jeigu būčiau turtingas, atstatyčiau paminklą savo jėgomis ir vaikščiočiau aplink kaip koks kunigaikštis. Gal kas ir pavydėtų... O jeigu rimtai, tai, mano nuomone, šis paminklas – Lietuvos istorijos įprasminimo būtinybė, o ne paika užgaida, kaip galbūt kam nors atrodo. Todėl labai džiaugiuosi, galėdamas kartu su kitais kraštiečiais, Tūbinių bendruomene prie tokio kilnaus darbo bent šiek tiek prisidėti. Ir tvirtai tikiu, kad Vytauto Didžiojo paminklas Tūbinėse bus. Tiesa, prieš pusmetį, kai apie tai kalbėjomės su broliais bei artimiausiais giminaičiais ir kol dar nebuvau gavęs jų pritarimo bei finansinės paramos paminklo techniniam projektui parengti, nebuvau toks užtikrintas. Tada dar buvo visokių dvejonių, neaiškumų, ar pavyks šį sumanymą realizuoti. Bet gavome atsargų žodinį pritarimą iš savivaldybės, bendruomenės ir nutarėme, jog reikia imtis projektuoti, nes kitaip nebus pradžios. Pavyko – paminklo gamyba sparčiai juda į priekį.
UAB „Kalvis" inžinieriai preciziškai tiksliai pagamino paminklo metalinę konstrukciją, karkaso viršuje puikuojasi nauja, autentiška senajai metalinė saulutė. O senoji, per stebuklą išlikusi, perduota saugoti Tūbinių bendruomenei. Stipriai nukentėjusi nuo sovietinių vandalų, neabejingų tūbiniškių išsaugota, senoji metalinė saulutė sugrįžo po 50 metų. Už tai reikėtų padėkoti Juzefai Benėtaitei, Vytauto Katauskio šeimai.
Beje, noriu priminti, kad ją kartu su paminklu pagamino kryždirbys Jeronimas Jasudas iš Pajėrubynio, o paminklo pastatymą 1930 m. organizvo Tūbinių mokyklos mokytojas Zigmas Jaunius.
Naujojo paminklo gamyba užsiima Šiaulių bendrovė „Juodasis kaspinas", bareljefus gamina skulptorius iš Telšių Osvaldas Neniškis.
Džiaugiuosi, jog tūbiniškiai aktyviai domisi, kaip mums sekasi. Tūbinių bendruomenė yra pateikusi paraišką finansavimui iš Žemės ūkio ministerijos gauti. Ir dabar jau žinome, kad lėšų bus skirta. Rajono savivaldybė irgi gelbsti, o tarybos sprendimu, paminklo atstatymas įtrauktas į Vyriausybės renginių programą, skirtą Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti.
Jau rengiama ir vieta paminklui. Prie aplinkos tvarkymo darbų prisideda VĮ „Automagistralė", Šilalės kaimiškoji seniūnija, tūbiniškiai Vladas Montrimas, Andrius Dauskurdis ir kiti.
- Kokia pagrindinė idėja bus realizuojama šiuo paminklu? Ką jis simbolizuos?
- Žinoma, apie tai plačiau galėtų papasakoti projekto autorius architektas Antanas Plaipa ir skulptorius O.Neniškis. Prieš imdamiesi šio projekto, jie išstudijavo daug istorinės medžiagos, perskaitė šūsnį įvairių dokumentų. Tai bus naujas, šiuolaikiškas paminklas, kurio gamybai naudojamos šiuolaikinės technologijos. Tačiau jo forma išliks tokia pat, kokia buvo 1930-aisiais - analogiška senajam - trišlaitė. Paminklą sudarys ir trys norvegiško granito plokštės: Vytauto - pagrindinė, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Jose bus iškalti tuos svarbius mūsų šaliai įvykius bei vardus simbolizuojantys bareljefai ir tekstai.
- Kada numatomos paminklo atidengimo iškilmės?
- Kai Lietuvos Prezidentė atras galimybę jose dalyvauti. Aišku, juokauju. Bet, kita vertus, kodėl gi ne? Juk šitas projektas yra įtrauktas į Vyriausybės programą ir bus vienas pirmųjų, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo sukakčiai paminėti.
O jeigu rimčiau, tai laukia dar nemažai darbų, viskas priklauso ne tik nuo gamintojų, bet ir nuo to, kada bus įrengta aikštelė, kurioje šis paminklas stovės. Tad įvairių organizacinių darbų vis atsiranda.
- Ar, įgyvendinęs idėją atstatyti paminklą, jau galėsite pasakyti, jog padarėte viską, kad dalelė istorijos Jūsų gimtajame krašte būtų prikelta?
- Labai viliuosi, jog Tūbinėse iškilęs didingas paminklas taps ta atminties gija, kuri nuves mus į praeitį, primins jaunajai kartai garbingą mūsų šalies istoriją. Todėl esu įsitikinęs, kad tokių objektų niekada nebus per daug.
O minčių dar turiu įvairių. Galvoju, prasminga būtų atstatyti ne tik paminklą Vytautui Didžiajam, bet ir neišlikusias Kalvarijų koplytėles. Šilalės rajone yra daug lankytinų vietų, tačiau Kalvarijos buvo tik Tūbinėse. Įrengtos 1824-1825 m., jos buvo unikalios stočių skaičiumi – bažnyčios plano projekte nurodyta 12 mūrinių koplyčių.
Laikas parodys, ar atėjo eilė šiam projektui. Tačiau ne nuo manęs vieno viskas priklauso.
Beje, kai apie tai užsiminiau istorikams, jie susidomėjo. Pagalbą pažadėjo ir profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alfonsas Motuzas. Taigi ir ši mintis gali materializuotis, bet pirmiau reikia užbaigti tai, ką esame pradėję.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Modesto MOTUZO nuotr.
logo