Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XII

Biržiškių sodybą papuošė valstybingumo ženklai

Liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną, Biržiškių sodyboje Pailgočio kaime atidengtas paminklinis akmuo pirmajai nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei įamžinti, atminimui pasodinta ąžuolų alėja. Ir tai - ne vieninteliai valstybingumo ženklai septynių Vyriausybių susisiekimo ministro Jono Biržiškio tėviškėje.

Ant Ilgočio upelio šlaito įsikūręs senovinis dvaras pastaraisiais dešimtmečiais atgimė tikrąja šio žodžio prasme: po šimtamečiais ąžuolais sutūpė nauji pastatai, prie jų plaikstosi Biržiškių giminės ir Šilalės krašto vėliavos, nuo koplytstulpio į visas puses žvelgia šventųjų skulptūros, žydi rožynai ir sklinda smagus J.Biržiškio draugų bei šeimos narių šurmulys.

Šioje gilią Lietuvos istoriją menančioje vietoje savi jaučiasi ir pirmosios atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybės nariai, vieninteliai iš visų Vyriausybių susibūrę į klubą ir iki šiol nuolat bendraujantys. Rodydamas nuo kalniuko atsiveriančius Ilgočio upelio kraštovaizdžius, J.Biržiškis apgailestauja, jog kasmet tas būrelis mažėja. Nebėra Algirdo Brazausko, niekada jau nebeatvyks Romualdas Ozolas, atsisveikinta su finansų ministru Romualdu Sikorskiu bei ryšių ministru Kostu Biruliu, sunkiai serga pirmoji premjerė Kazimira Prunskienė, metai nebeleidžia kaip jaunystėje lakstyti miškų ūkio ministrui Vaidotui Antanaičiui...„Bet mes dar vyrai - oho! Ir mūsų klubo prezidentui Albertui Sinevičiui idėjų dar ilgai nepritrūks", - įsitikinęs Jonas, Valstybės dieną pakvietęs ne tik savo bičiulius, buvusius ministrus, bet ir visuomenės atstovus susirinkti po šimtamečiais ąžuolais sugiedoti Vinco Kudirkos Tautišką giesmę, trimis patrankos šūviais pagerbti Lietuvą, Šilalę ir pirmąją Vyriausybę bei pirmiesiems pasidžiaugti jai skirtais atminimo ženklais.
Proga tam šiemet neeilinė - pirmajai atkurtos Lietuvos Vyriausybei pavasarį suėjo 25 metai. Balandžio 10-ąją susirinkę į simbolinį posėdį Vyriausybės rūmuose, vyrai aptarė atkurtos valstybės raidą, pasikeitė nuomonėmis apie dabartinę Lietuvos būklę, tačiau kalbos ir teliko kalbomis. O norėjosi kažko, kas ir po šimtmečių bylotų, jog Lietuvą kūrė žmonės. Taip kilo sumanymas akmenyje įamžinti pirmosios Vyriausybės atminimą. Kodėl šis valstybei svarbus ženklas paliktas būtent Biržiškių sodyboje, nereikia nė klausti.
„Biržiškių giminė yra labai sena, visi jos nariai - istorinės asmenybės, ir tą mes sutapatinome su Lietuvos istorija. O kad pirmosios Lietuvos Vyriausybės sudarymas yra reikšmingas istorinis faktas, niekas neabejoja. Kada nors tai pripažins ir istorikai", - įsitikinęs Pranas Kūris, pirmosios Vyriausybės teisingumo ministras.
Klubo prezidentui A.Sinevičiui bei sodybos šeimininkui J.Biržiškiui nutraukus nuo paminklinio akmens baltą maršką, nuskamba plojimai, o netrukus juos pakeičia „Lietuva brangi", pajūriškių pedagogų sukurtos eilės, palinkėjimai sveikatos ir šilti rankų paspaudimai. Be to, Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė pranešė gerą žinią - Registrų centre įregistruota naujoji miestelio gatvė pavadinta Stanislovo Biržiškio vardu.
Smagia vora, laiminami ilgai laukto lietaus, pasileido vyrai šį pavasarį sodintų ir jau gražiai sužaliavusių ąžuoliukų alėjon - ji irgi skirta pirmajai Vyriausybei įamžinti. Medžiai, pasak J.Biržiškio, yra didžiausia vertybė, nes jie pragyvena ir žmones, ir pastatus. Jo tėvo Stanislovo Biržiškio gimimą 1900-aisiais senelis įamžino, pasodindamas ąžuolą. Dabar jo nė pats stambiausias giminės vyras neapglėbia.

Į devintą dešimtį įžengęs kalnakasybos inžinierius, 30 išradimų autorius, technikos mokslų daktaras J.Biržiškis ketvirtį amžiaus išlikusį pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės narių bendravimą vadina stebuklu.
„Visi mes buvome skirtingi, tačiau nesigilinome į ideologijas - mus vienijo profesionalus požiūris į darbą. Daugelis šios Vyriausybės narių dirbo ir kitose Vyriausybėse, kai kurie - net šešiose ar septyniose, bet daugiau nė viena nesukūrė savo klubo ir nejaučia tokios bendrystės", - džiaugėsi J.Biržiškis.
„Tai buvo ypač sunkus laikas. Supratome, kad nuo mūsų vienybės, bendro darbo priklausys ir Lietuvos ateitis. Ir tai mus kažkaip privertė užmiršti savo ambicijas. Visi norėjome, jog Lietuva taptų laisva, laiminga bei turtinga. Suformavome tą viziją, padėjome jai pagrindą ir dėl to dabar jaučiamės atsakingi, mums įdomu, kaip ta vizija realizuojama", - sodybos šeimininkui antrino klubo prezidentas A.Sinevičius.
Prekybos ministru anuomet dirbęs A.Sinevičius mano, kad susitelkti bendram darbui nori nenori jie turėjo dar ir dėl to, jog kartu su ūkio reforma vyko ir valstybės politinės santvarkos pasikeitimas, buvo sudėtinga suderinti sprendimus, nuolat atsirasdavo tokių sunkiai įveikiamų kliūčių, kaip Rusijos paskelbta blokada.
„Tačiau gerai buvo tai, kad kiekvienas galėjome laisvai priimti savo srities sprendimus, nereikėjo jų derinti su partijos vadovybe - turėjome laisvas rankas ir tuo džiaugėmės", - tvirtino A.Sinevičius.
Žemaitija pakilia nuotaika visada apdovanoja ir daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialui vadovavusį pirmąjį nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministrą Vytautą Knašį. Jis sako iki šiol negalintis atsidžiaugti Šilalėje itin greitai išdalintais kolūkiais bei sėkmingai susikūrusiais šeimos ūkiais.
V.Knašys neslepia, jog privatizavimas ne visur buvo toks sėkmingas, daug žmonių dėl to ir šiandien jaučia nuoskaudą dėl neteisingai padalinto turto.
„Žemaičiai – kitokie. Jie greitai įsikibo į savo žemę. Gal tai ir charakteris lėmė? Jų namai pastatyti, sodybos sutvarkytos, gyvulių daug, nors žemė čia nėra tokia derlinga kaip Suvalkijoje, kur laukai akimis neaprėpiami. Bet nedžiugina manęs tie pramoniniai ūkiai, kadangi kaimo ten neliko, žmonių nėra - išsiskirstė, išsivažinėjo, nes nebeliko intereso gyventi ant žemės", - sakė buvęs žemės ūkio ministras, manantis, jog Lietuva galėjo geriau panaudoti Europos Sąjungos paramą. Anot jo, reikia labiau remti šeimos ūkius, kad išliktų kaimas.
Vaikštinėdamas žydinčių rožių apsuptais takais, buvęs pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius prasitaria tikėjęsis, jog visa, kas gera, Lietuvoje vyks greičiau ir lengviau. Tačiau procesai nėra tokie spartūs, kaip jie kažkada galvojo...
Bet juk ir Lietuva dar jauna, ir valstybingumo ženklai, tarsi kokie kelrodžiai, joje dar tik statomi.

Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.