Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XVI

Į Laukuvą sugrįžo daugiau nei po 100 metų!

Žmogus negali pamiršti savo šaknų. Kad ir kaip gyvenimo bangos beblaškytų po visą pasaulį, širdis jį visada veda namo. Bet jei namais vadinsime vietą, kur gyveni, tai Melas Horwitchas – iš Budapešto. Jei vietą, kur gimei ar augai – iš Čikagos. Tačiau jei namais laikysime tą kampelį, kur atsirado pirmosios tavo šeimos šaknys, kelias parvinguriuoja į Laukuvą...
Liepos 14 -oji, Laukuva. Prie miestelio ribą žyminčio ženklo stoviniuoja gidas Chaimas Bargmanas, Budapešte mokslus krimtęs vilkaviškietis Tautvydas Juškauskas bei Melas ir Sally Horwitchai. Sutuoktinių porą gyvenimo bangos mėtė ne po vieną pasaulio kraštą, kol pagaliau atbloškė ir į Laukuvą. Ko joje prisireikė šiems amerikiečiams? Ką jie čia paliko? Ir ką su jais veikia žydų kilmės gidas? Ką jie visi angliškai aptarinėja? Greičiausiai tokie ar panašūs klausimai kilo šią delegaciją miestelyje mačiusiems žmonėms.

Amerikiečių porai Laukuvoje patiko

Iš kairės: Melo žmona Sally, gidas Ch.Bargmanas, T.Juškauskas, M.Horwitchas ir V.Ačas

M.Horwitch – Vengrijos sostinėje, Budapešte, įsikūrusios Vidurinės Europos universiteto verslo mokyklos dekanas, profesorius. Jo žmona Sally – taip pat akademikė. Tačiau šios istorijos epicentre sukasi Melas, kelione į Laukuvą įgyvendinęs didžiausią gyvenimo troškimą – prisilietimą prie savo šaknų.
Laukuva – Melo senelių gimtinė. Būtent joje gyveno jo protėviai Mordecai Leib ben Avraham Hurvicius ir Roszel Feivel. Čia jei turėjo ir nuosavą verslą - mažą, vos keleto kambarių užeigą, arklidę.
Preliminariais duomenimis, jiedu susituokė 1893 m. rugpjūtį. Užeigą, kiek žinoma, valdė senelė Roszel, o senelis buvo Talmudo-Toros mokytojas (Mitnagdim mokslininkų grupės narys). Už pamokas jis pinigų neėmė, todėl pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis buvo jau minėta užeiga.
Tačiau apie 1904-1905 m. senelis paliko Lietuvą. Naujo gyvenimo pamatus jis ėmė lipdyti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Paskui vyrą, 1905 m. pagimdžiusi Melo tėvą – jauniausią atžalą šeimoje, išvyko ir žmona. Deja, Melo tėvas pasakojimų apie Lietuvą savo atmintyje išsaugojo labai mažai. Daugiau apie mūsų šalį jam informacijos suteikė vyresni pusbroliai.
Nepaisant to, kad apie Lietuvą Melas buvo girdėjęs tik įvairių nuotrupų, jo galvoje aiškiai įstrigęs Laukuvos pavadinimas. Didžiausia jo gyvenimo svajonė buvo kada nors savo akimis išvysti vietą, kur gyveno jo tėvo tėvai, pasivaikščioti kadaise jų pramintais takais. Kad šis troškimas virstų realybe, iš dalies reikia dėkoti ir žydų kilmės gidui Ch.Bargmanui, jau ne vienam išeiviui padėjusiam atrasti savo šaknis Lietuvoje.
Melą bei Sally Chaimas atlydėjo ir į Laukuvą, susitarė dėl susitikimo su seniūnu. Delegaciją priėmęs Virgilijus Ačas išklausė jų istoriją, tačiau daugiau informacijos apie devynioliktame amžiuje čia gyvenusius M.Horwitcho protėvius suteikti negalėjo: iš tų laikų medžiagos išlikę labai mažai. Žinoma tik tiek, jog žydų Laukuvoje gyventa gausiai, jiems priklausė beveik visa centrinė miestelio dalis, kur jie vertėsi įvairiu verslu. Išanalizavę Ch.Bargamano dėka atgaivintą tuometinį Laukuvos žemėlapį, visi sutartinai nusprendė, kad centre, kur dabar stovi parduotuvė, greičiausiai buvo Melo senelių smuklė.
Iki šių dienų dar yra išlikusi ir senoji žydų sinagoga. Tačiau šventa žydams vieta seniai yra praradusi savo esmę: kadaise šiame Taikos gatvėje esančiame mediniame pastate veikė Laukuvos kultūros namai, po privatizacijos jie atiteko fiziniam asmeniui. Šis, nupirkęs nekilnojamąjį turtą, regis, jį visai pamiršo: pastatas yra avarinės būklės, nenaudojamas ir netgi kelia pavojų.

Buvusi žydų sinagoga...

Buvusią žydų sinagogą aplankė ir svečiai. Melo bei jo žmonos akyse negalėjai nepastebėti didelio nusivylimo. Jiems sunkiai sekėsi suvokti, kaip toks objektas galėjo virsti niekam nereikalinga griuvena...
Pro užkaltus langus pabandęs pažvelgti į buvusių maldos namų vidų, pavaikščiojęs aplink, M.Horwitchas stabtelėjo ir išliejo susikaupusius jausmus. Nors ir buvo skaudu matyti tokį vaizdą, jis sakė, jog džiaugiasi.
„Esu stipriai paveiktas emocijų. Nemoku apsakyti, kaip jaučiuosi. Labai geras jausmas būti čia, nes aplink tvyro ypatinga atmosfera. Pagaliau įgyvendinau savo svajonę, kurios siekiau tiek metų ", - kalbėjo Laukuvos svečias.
Su žmona jie paskaičiavo, kad turėjo praeiti net 110 metų, kol kažkas iš jų giminės grįžo į tėviškę.
Atvykėliai aplankė ne tik maldos namus, bet pasivaikščiojo po miestelį, diskutavo ir spėliojo, kur kadaise galėjo stovėti senoji užeiga. Jie taip pat lankėsi ir senosiose žydų kapinėse.
Sally atviravo - Laukuva jiems paliko itin gerą įspūdį. Čikagos miesto „džiunglėse" gyvenusiems žmonėms mažo miestelio ramybė buvo tikra atgaiva sielai. Amerikiečiai negalėjo atsistebėti, kaip jame ramu, tylu ir gera. Horwitchai pažadėjo: jie čia lankysis tikrai dar ne kartą ir įgyvendins dar vieną slaptą troškimą – Lietuvą būtinai parodys savo vaikams.
Jeigu atsirastų žmonių, turinčių išsamesnės informacijos apie Horwitchų arba Feivel gimines, straipsnio herojus būtų dėkingas, jei ja pasidalintumėte (el. paštas: Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript. ).

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.