Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XVII

Čia vienintelė žemė – Lietuva

Ką godoja žmogaus širdis, kad joje gimsta gražiausi posmai Tėvynei? Ji - didžiausia vertybė, be kurios nėra žmogaus.
„Kiek gražaus jaunimo
Kaimas šis užaugino.
Bet atėjo vertybių griūtis,
Ir, lyg prasikaltę, šaukėmės Dievo.
Palikom jaunystę, juoką, ašaras
Ir viską, ką turėjom".
Taip sueiliuota Aldonos Alijošienės, paprastos kaimo moters, ankstyvoje jaunystėje išgyvenusios tai, ką patyrė šimtai tūkstančių niekuo dėtų Lietuvos žmonių, – netektis ir tremtį. Tiesa, tiesiogiai šios dalios jai pavyko išvengti, tačiau liko slaptas skausmas dėl neišsipildžiusių svajonių, atskirties, dėl sutryptos Lietuvos laisvės ir žmogiškumo paniekinimo.

Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo), Baltijos kelio sukakčių dienas Aldona beveik kasmet įamžina savo nesudėtingomis, bet iš širdies plaukiančiomis eilėmis. Beje, ne vieną tokį eilėraštį spausdino ir „Šilalės artojas". Be abejo, šventos moteriai bei visai jos šeimai ir Vasario 16-oji bei Kovo 11-oji.
Aldonos ir Kęstučio Alijošių sodyba Baciškės kaime - prie pat keliuko. Bet jiedu, anot šeimininko, dėl dulkių pernelyg nesiskundžia, nes ir mašinų nėra labai daug, o ir vėjas dažniausiai nuneša jas į kitą pusę. Čia Alijošiai gyvena kone pusšimtį metų, kai, atsikėlę iš Raseinių, pasistatė namą. Pasak garbaus amžiaus Kęstučio, savo gimtajame krašte žmogus žinai kiekvieną kampą, ir viskas yra taip brangu, o svetimame turi prisitaikyti pamažu.
Kai atvažiavome, terasoje prie vasarinės virtuvės šeimininkas baigė gerti rytinę kavą. Toks kasdienis ritualas. Abu su Aldona pasakojo terasą įsirengę, kad turėtų kur pasikalbėti, patylėti, pamąstyti.
„Čia tokia gera aura! Parymome, pasišnekame ir tarsi pasisemiame stiprybės visai dienai. Kai pačių rankomis viskas padaryta, yra dvigubai maloniau... Ir žvirbliukai čia apsilanko... O gandralizdyje gandriukai sparnelius kilnoja, pratimus daro..." – vienas kitą papildydami, kalba Alijošiai, ir pajunti tokią giminingų sielų dermę.
Aldona su vyru čia atsikėlė, kai Kęstutis buvo pasiųstas dirbti mokytoju į Nedojų pradinę mokyklą. Jis – matematikas, vėliau ilgus metus mokytojavo Pajūrio vidurinėje.
„Mes, kaimo vaikai, nė vienas mieste gyventi nenorėjome. Tai ir statėmės čia. Patys... Kūrėmės, auginome vaikus. Dar maži buvo, kai pakvietė dirbti į Pajūrio biblioteką. Su malonumu sutikau, nes žinojau, kad darbo pagal savo specialybę negausiu. Esu baigusi maisto pramonės technikumą. Paskui pavadino į mokyklos biblioteką. Tarp knygų prabėgo visas mano gyvenimas. Ten sutikau ir gražiausių, brangiausių žmonių... Taip šviesu nuo draugų kaip žvaigždžių, tik susirinko juos dangus..." – įterpia savo eilių moteris.
Ji pasakoja augusi keturių vaikų šeimoje. Lietuvos savanorio šeimoje. Tad patriotizmas, anot Aldonos, įaugęs į kraują. Argi galėjo buvęs savanoris gyventi prie naujos – sovietų – valdžios. Ne, reikia tokio atsikratyti! Aldona buvo vos penkiolikos, kai surinko visą jų šeimą.
„Tai man yra per daug skaudi tema, ir aš nenoriu apie tai kalbėti", - sako ji.
O kaip išliko ji?
„Nemanykit, aš ne tokia žiopla. Nebuvo labai budri ta KGB. Savo gudrumu apšoviau: šliaužte, šliaužte ir nėr manęs. Atleiskite, daugiau apie tai nereikia", - jau paprašo moteris.
Likusi viena, be šeimos, Aldona sako nuo penkiolikos metų „atsisėdusi ant savo dugno". Atsidūrė Kaune, įsidarbino kurjere ir nešiojo įvairius dokumentus po įstaigas.
„Visas Kaunas man - kaip ant delno. O į maisto pramonės technikumą įstojau, nes ten mokėjo stipendiją - reikėjo iš kažko verstis. Bet jaučiau didelę skriaudą. Mačiau daugybę jaunų studentų su tokiomis gražiomis kepuraitėmis. Aš taip norėjau būti tarp jų... Jie lekia į paskaitas, o aš, apsiavusi guminius batus, – atlikinėti praktikos kombinate..." – su graudžia gaida balse pasakoja moteris.
„Bet šiandien nieko nesigailiu. Užauginome gražią šeimą, galime tik didžiuotis savo vaikais. Gražina gyvena prie Raseinių, Kęstutis - Iždonuose, džiaugiamės dviem anūkais ir dviem proanūkiais. Neiškęsiu nepasigyrusi, kad mūsų šeimoje – trys magistrantai: du anūkai ir martelė (taip Aldona vadina anūko žmoną). Medicinos mokslų ir informatikos. O proanūkėlė Austėja, jai dabar aštuoneri, šią gegužę Veronoje, Italijoje, vykusiame jaunųjų pianistų konkurse tarp 15 šalių atstovų užėmė trečiąją vietą. Atkakli mergaitė: užsiriša akis ir skambina... Sakiau tėvams, įspėkite, jog gali nepasisekti konkurse, kad vaikas nenusimintų. Bet ji drąsiai išėjo į sceną, anglų kalba prisistatė: aš – tokia ir tokia, iš Lietuvos. Kaip nepasigirsi tokiu turtu? Dabar madinga pūstis pinigais. O mudviem su tėveliu didžiausias turtas yra žmogus. Džiaugiamės, jog abu vaikai, vaikaičiai neišsilakstė po užsienius, o rado savo vietą Lietuvoje, yra laimingi ir mums laimę teikia. Kažin, galvoju, ar gali būti laimingas tas, kuris didžiulius pinigus varto... Prisimenu Smetonos laikų Lietuvą, palyginu ir galiu pasakyti, jog Lietuva niekada taip gerai negyveno kaip dabar", - įsitikinusi Aldona.
Anot moters, kas ką nori gyvenime rasti, tą ir randa.
„Mes vis, būdavo, ant bangos, „ant gazo". Dirbome, laikėme ir gyvulių, ir visus ūkio darbus vieni įveikdavome. Juk reikėjo stengtis, reikėjo vaikus mokslan leisti. O ir kaip žmogus, turėdamas sveikatos, gali nieko nedirbti? Upelis, kol teka, - upelis, o stovintis upelis – liūnas. Taip ir žmogus. Kartą stebiu: šitokie skirtingi žmonės draugėn susibūrę - buvęs inteligentas, invalidas (sako, nuo gėrimo) ir toks gražus vyriškis. Kas juos vienija? Susimetė po kažkiek ir - į parduotuvę. Butelis – štai kas juos vienija. Tokios yra jų vertybės", - kalba Aldona.
„Tik prisėsk su jais į ratą, kilnok stikliuką, o dar ir pastatyk - tada būsi tikrai savas", - pritardamas žmonai, pajuokauja Kęstutis. – Jei išsiskiri, esi negeras. Bet turi žmones atsirinkti.
Tačiau jiedu sako nesmerkiantys nė vieno. Paprasčiausiai žiūri į gyvenimą kitu žvilgsniu ir mato tai, kokiomis vertybėmis vadovaujasi.
O iš kur tas eiliavimas?
„Kas galėtų pasakyti? Dar mano seneliai buvo raštingi – pagalvokit, kokie tai seni laikai! Gal dėl to, jog visą gyvenimą praleidau tarp knygų... Tik žinau, kad be rašymo aš jau nebegaliu gyventi... Kviečia mane paskaityti eilių į Lietuvos valstybingumui skirtus renginius. Mudu su tėveliu visada einame giedoti Tautiškos giesmės. Mūsų šeimoje lietuvybė – šventa. Pas mus augo anūkėlis, buvo gal dar tik šešerių. Grįžusi iš Baltijos kelio, pamenu, aprengiau jį tautišku kostiumu, įdaviau mažą trispalvę ir pasakiau: dabar tu – Lietuvos pilietis. Tai jis, Justas, vis ragina mane: mamuk, tik tu rašyk. Negana to, surinko visus mano eilėraščius, išleido knygelių", - džiaugiasi Aldona ir parodo gražiai apipavidalintas vaikiškas knygeles su dailininkės Dianos Rupšienės (beje, pajūriškės) iliustracijomis.
„Metai daro savo. Tėvelis eina 86-uosius, man – 83-eji. Kitų metų kovą sukaks šešiasdešimt, kai mes kartu. Bet dar nenuleidžiame rankų: žiūrėkite, laikome paukščių, yra du šuneliai. O štai šitą katytę užauginome nuo mažumės, kai motina ją paliko. Tėvelis sako: aš jos nežudysiu, aš – irgi. O dabar va kokia išdidi vaikšto..." – smagiai apie kasdieną pasakoja Aldona. Žinoma, rūpi ir namų aplinka, gėlynai, o daržą, anot laimingų tėvų, vaikai su anūkais sulėkę po žolę nuravi.
„Ko aš nepasiekiau gyvenime, su kaupu išpildė mano vaikai. Tikiuosi - ir proanūkiai", - džiaugiasi Aldona.
Ar gali būti kitaip, kai čia – tokia gera žemė. Ta žemė – Lietuva.

Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
 

Augimas. Lietuvos žemė

Čia - gera žemė.
Auga čia ąžuolai, rugiai ir bijūnai.
Užaugo čia ir Karaliaus Mindaugo Lietuva,
Lietuvos knygnešiai čia užaugo -
Šviesą, kaip raktą lobyno,
Nešini Lietuvon, mus augino.
Lietuvos savanoriai čia augo -
Vasario šešioliktąją užaugino.
Motinos partizanų
Sūnus ir dukras dorais užaugino.
Baltijos kelias čia augo -
Sąjūdžio ąžuolyną augino.

Kritom ir kilom,
Ir augome savyje,
Šaukėme laisvę daina,
Nes čia - vienintelė žemė,
Kuri mus augino, ji – Lietuva.
Nepalikime jos - ji raudos,
Kaip rauda motinos
Dėl mūsų klaidos.

Aldona ALIJOŠIENĖ