Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XX

Diagnozė – fotografija

Sigitą Pipirą iš šilų kaimo daugelis žino kaip visų galų meistrą. Bet ateini į jo dirbtuves ir staiga dar pamatai fotoaparatų prikrautą spintą. Bene taiso ir juos? Ne, tai - kolekcija. Maža dalis jo surinktų aparatų bei fotokamerų.

- Kokia čia kolekcija, - kuklinasi Sigitas. - Tik šiaip rinkinys.
Tas „šiaip rinkinys" - jau 350 fotoaparatų. Dirbtuvių spintoje jų tėra maža dalis.
- čia juos pasidėjau dėl reklamos, - sako kolekcionierius. - žmonės pamato, paklausia, sužino, kad renku. Kitas, žiūrėk, prisimena, jog turi nereikalingą, tai atveža ir atiduoda.
Kolekcija prieš keletą metų nuo to ir prasidėjo. Sigitas turėjo keletą fotoaparatų, o kai juos sudėjo į krūvą, draugai bei giminės pasiūlė savo. Kam jiems reikalingi? Namuose tik vietą užima. O štai Sigitui - kolekcija.
- Iš pradžių viskas ėjo labai lengvai. Rinkau tuos, kuriuos dovanodavo žmonės. Paskui draugų bei giminių aparatai baigėsi, o aš jau buvau užsikrėtęs savotiška jų liga. Pamatau ir noriu. Turiu pirkti arba mainyti. Būna retų, labai brangių, aparatų, kurių neįpirksi. Tai žiūri ir varvini seilę. Bjauri liga, nepatarčiau kitiems ja užsikrėsti.
Kaip ir daugelis viduriniosios kartos žmonių, Sigitas jaunystėje buvo fotografas. Pirmąją nuotrauką padarė15 metų. Kaip ir kiti paaugliai, pradėjo nuo „Smenos". Tada buvo tokie labai pigūs bei patvarūs aparačiukai. Sigito „Smena 8M" kainavo 15 rublių. Iš kur pinigai, jeigu pats dar mokėsi Plungės statybos technikume? Davė tėvai?

Sigitas savo kolekcijos nevadina tikra kolekcija. Dar – tik pradžia

- Tėvai tokiems žaidimams pinigų nemėtė. Nori turėti, tai užsidirbk. šilalės pušynas visiems vaikams buvo didžiausias lobynas. Kaip butelis, taip 12 kapeikų. žiūrėk, jau ir aparatui turi, ir ryškalams, ir didintuvui...
Mamai ačiū, jog leisdavo kambarį paversti fotolaboratorija. Uždangstai langus, užkiši visus plyšius, kad nepraeitų nė spindulėlis, - štai tau ir laboratorija. Mūsų kartos žmonės dar prisimena tą nepaprastą jaudulį, kai iš specialaus bakelio išvyniodavai išryškintą juostą. Išėjo ar neišėjo? Tada ir įgudęs profesionalas negalėdavo būti visiškai tikras, jog kiekvienas kadras pavyks. Visada galėjo kas nors atsitikti. Tai ryškumą blogai nustatei, tai šviesos per daug arba per mažai... O dar ryškalai? Su jais irgi galėjai turėti nuotykių.
Pramokęs fotografuoti, Sigitas pradėjo šiek tiek uždarbiauti. Anais laikais tai buvo draudžiamas, nelegalus verslas, kurį liaudis vadindavo „chaltūra". Tačiau be jokios reklamos žmonės kažkaip sužinodavo, kas tie „chaltūrščikai", kviesdavo juos fotografuoti įvairiausias šventes. Bet dažniausiai - vestuves ir laidotuves. Tačiau ir tada, kai jau buvo įgudęs, Sigitas negalėjo pats sau garantuoti, kad kiekvienas kadras pavyks. O jeigu ne?
- Pasidariau tokį laikiklį, ant jo pritaisiau du aparatus. Nuspaudžiu mygtuką - fotografuoja abu. Taigi kiekvienas kadras buvo dubliuojamas, - prisimena buvęs „chaltūrščikas". - Geriau paaukosiu papildomą juostą, kuri kainuodavo nedaug, bene 36 kapeikas, negu rizikuosiu pražudyti kokį nepaprastai svarbų momentą. Antrą sykį nepakartosi. Laidotuvių - tai jau tikrai!

Kelionei skirta fotografijos kamera. Imtume tokią dabar?

Dabar skaitmeninis fotografavimas yra daug paprastesnis bei pigesnis. Kiekvienas gali nuspausti „muilinės" mygtuką, o jei nepatiko kadras, čia pat ištrinti ir spausti dar kartą. Bet nėra to jaudulio, kurį pažino tik mūsų kartos fotografai.
Nuo seno fotografai svajojo kuo greičiau padaryti nuotrauką. Sigito jaunystėje buvo tokių aparatų, kurie darydavo ne negatyvus, o nuotraukas. Nuspaudi mygtuką - po kelių akimirkų išlenda gatava popierinė nuotrauka. Tačiau šie aparatai buvo brangūs, ne kiekvienas galėdavo tokį įsigyti. Keletą šitokių momentinių aparatų Sigitas dabar saugo savo kolekcijoje.
Yra joje ir šiuolaikinis momentinis aparatas. Tai - skaitmeninis fotoaparatas su spausdintuvu. Patogus daikčiukas tiems, kurie nori popierinių nuotraukų. Bet negi tai būtina, kai beveik kiekvieno namuose yra kompiuteris? Ar neužtenka jį įsijungti ir peržiūrėti sudėtus vaizdus?
- Ne, tikra nuotrauka - tik popierinė, - įsitikinęs Sigitas. - Ne taip seniai daug kas tikėjo, kad vadinamieji kompaktiniai diskai yra amžini, ir sukėlė į juos archyvus. Kas taip padarė, archyvų jau nebeturi. Diskus suėdė erozija. Dabar daugelis savo fotografijas saugo atmintinėse. Tačiau niekas nežino, kada jos išsimagnetins. O štai kokybiškos popierinės nuotraukos atlaiko šimtmečius. Mano pirmosios yra darytos daugiau kaip prieš 30 metų, o atrodo lyg naujos. Mes savo šeimos fotografijas vis dar dedame į albumus. Tai - didžiausias mūsų turtas.
Turtu tampa ir Sigito kolekcija. Didžiulė, pilna, kaip jis pats sako, „tikra" kolekcija būtų ne tik aparatų krūva, bet istorija. Mūsų karta prisimena tik „Smenas", „Zenitus", „Kijevus", „Zorkius", „čaikas" bei kitus populiariuosius tarybinius aparatus. Tačiau tai - tik maža dalis istorijos. Fotografija prasidėjo nuo didžiulių fotografijos kamerų, o po jų sekę juostiniai aparatai buvo visokiausių tipų: ir plačiajuosčiai, ir siaurajuosčiai, ir visai miniatiūriniai. Sigito kolekcijoje yra keletas aparatų su sanarais - jie patys nusistatydavo atstumą iki fotografuojamo objekto.

Daugelis vyresnės kartos žmonių esame fotografavę „Zenitais", bet šitas – retesnis ir daug kam nematytas

Ar Sigitas turi vilties šitokiu būdu surinkti visą fotografijos istoriją?
- Ne, visos - jokiu būdu, - purto jis galvą. - Turiu šimtą tarybinių fotoaparatų, bet jų visų negausi. Kaip surasi, jeigu kitų jau nebėra? Stalino laikais buvo tokie aparatai milicijai, vadinosi „Selena". Nepasiteisino, valdžia juos surinko ir sunaikino. Nekalbu ir apie tuos, kurie buvo gaminami specialiosioms tarnyboms, visokiems šnipams. Jie - ne mano kišenei.
Visgi apytikslį vaizdą sudaryti galima. Apie kiekvieną eksponatą Sigitas planuoja paruošti informaciją bei aprašymus. Tie aprašymai tikriausiai bus skaitmeniniai. žiūri kolekcijos eksponatą ir sužinai, kada, kieno jis padarytas, kaip veikė, iki kada buvo gaminamas. Jeigu aparatas dovanotas - išliks dovanotojo pavardė.
Labai įdomus eksponatas atkreipia dėmesį, vos užėjus į Pipirų namus. Tai - didžiulė fotografijos kamera. Pasirodo, kelioninė! Taip, Sigitas nepokštauja - ji iš tiesų vadinasi kelionine fotografijos kamera. Agregatas turi specialią dėžę, stovas yra išardomas ir sulankstomas. Viską sudėjai į dėžę ir trauk į kelionę. Nuvažiavęs kur nors susimontuosi. Nepatogu? Taip, nelabai. Tokios kameros buvo gaminamos iki 1983 metų. Jos turi ir privalumą - fotografuodavo didelėmis, 13x18 centimetrų, fotoplokštelėmis. Iš tokio negatyvo gali padaryti ypač geros kokybės dideles nuotraukas.
Ar tiesa, kad juostinė fotografija buvo kokybiškesnė, o skaitmeninė jai niekada neprilygs?
- Ne, - purto galvą fotografas. - Jau ir dabar yra itin gerų skaitmeninių aparatų, o technologijos vis eina pirmyn. Tai dėl nostalgijos daug kam atrodo, jog jaunystėje viskas buvo geriau. Juostinė fotografija - praeitis, laikas su tuo susitaikyti.
Tačiau išmesti praeities, aišku, nereikia. Tuos daiktus galima saugoti kaip brangų asmeninį prisiminimą arba atiduoti į kolekcijas ir padėti atkurti fotografijos istoriją.
Atsisveikinęs su savo juostiniais aparatais, Sigitas su fotografija neatsisveikino. Jo šeima mėgsta keliauti, o į kelionę jis būtinai ima ir aparatą. Dabar namuose ant sienų - kelionių akimirkos. Storuose albumuose - visa šeimos istorija. Itin daug pirmosios dukrelės nuotraukų. Ne todėl, jog būtų labiau mylima už kitas dvi, bet kad fotografui buvo labai įdomu stebėti dar nematytus vaizdus: kaip kūdikis šypsosi, kaip verkia, kaip dygsta pirmieji dantukai, kaip žengia pirmuosius žingsnius.
Viskas, kiekvienas šeimos įvykis taip užfiksuotas? Pasirodo, ne.
- Abu mano tėvai yra mirę, tačiau albumuose nerasi laidotuvių nuotraukų. Kam fotografuoti mirusius? Ar ne geriau prisiminti gyvus, šviesius, su kokiais gyvenai? - klausia fotografas.
Anais laikais fotografuodamas laidotuves, Sigitas matė net tokių vaizdų, kurių ir dabar nenori prisiminti.
- Man mokėdavo pinigus, aš fotografuodavau. Bet nesuprasdavau, kam? - traukia pečiais. - Negi malonu žiūrėti numirėlio nuotrauką?
Ir šiandien Sigitas noriau fotografuoja šviesesnę gyvenimo pusę. Ar tai būtų asmeninis įvykis, ar koks gamtos vaizdelis, visada galima rasti širdžiai mielesnį žiūrėjimo kampą. Jaunystėje nemažai Sigito nuotraukų skelbė „Artojas". Dabar jis savo darbų neviešina, nors turi tikrai vertų dėmesio.

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.