Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XXIII

A.Šlapikas – vienas iškiliausių Upynos pedagogų

Antanas Šlapikas – vienas ryškiausių Upynos mokyklos pedagogų, brandžiausius savo gyvenimo metus paskyręs ne tik mokyklai, bet ir visuomenės gerovei.
A.Šlapikas gimė 1875 m. kovo 17 d. Miliškių kaime, Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje, katalikų Juozo Šlapiko ir Marijonos Bataitytės šeimoje. XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo bangoms tik įsisiūbuojant, valstiečio vaikui buvo nelengva skintis kelią į mokslą.

Pastangos gaivinti lietuvių kalbą

Nenorinčiam likti prie žemės jaunimui viena populiariausių profesijų tuomet buvo gydytojo, kunigo, mokytojo. Tad ir A.Šlapikas 1893 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1896 m. Savo profesinį kelią jis rinkosi pradžios mokyklų priešaušryje, tuo metu Lietuva dar tik vadavosi iš carizmo gniaužtų. Veiverių mokytojų seminarija, įsteigta 1872-aisiais iš pertvarkytų pedagoginių kursų, buvo viena geriausių mokyklų visoje Abiejų Tautų Respublikoje (Žečpospolitoje). Per 52 gyvavimo metus seminarija parengė ir išleido 1025 mokytojus. Jos veikla sutapo su lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimu. Priešinantis rusifikacijai, seminarijoje kūrėsi tautiškumo sklaidos židinys. Būsimieji mokytojai jautriai reagavo į lietuvių kalbos draudimą, todėl įsitraukė į draudžiamos literatūros platinimą, tautosakos rinkimą. Nemaža dalis jos auklėtinių tapo lietuvių kultūros šviesuoliais (rašytojai Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis, Petras Arminas – Trupinėlis, operos dainininkas Antanas Kučingis ir daugelis kitų).

Seminaristai gilinosi į įvairius akademinius dalykus, bet jų nemokė lietuvių kalbos. Absolventai baigdavo seminariją be lietuvių kalbos egzamino, nes buvo ruošiami dirbti rusiškose mokyklose. Tačiau 1918 m., atgavus Nepriklausomybę, dirbant lietuviškoje mokykloje, pradinės klasės mokytojo išsilavinimas be lietuvių kalbos egzamino laikytas nepakankamu. Tarpukario Lietuvoje kandidatas į mokytojus privalėjo išlaikyti šį egzaminą. Tuo labiau, kad ir švietimo ministerija tam teikė ypatingą reikšmę. Dėl to 1929 m. švietimo ministras buvo išleidęs įsakymą, kuriuo beveik 30 metų pedagoginį stažą turintį A.Šlapiką atleido iš tarnybos - kaip neturintį įstatymu nustatyto mokslo cenzo. Nors mokytojas kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba, dar mokėjo rusų bei lenkų kalbas, išsiskyrė dailyraščio rašysena. Nepaisant gero gimtosios kalbos mokėjimo, Tauragės apskrities pradinių klasių inspektoriui K.Jankauskui ir švietimo ministerijai jam teko atkakliai įrodinėti, kad jo kompetencija netrukdo mokyti vaikų ir siekti gerų rezultatų.
Tiesa, abejonių dėl mokytojo galėjo kilti ir todėl, jog pradinę darbo patirtį jis įgijo rusiškose mokyklose. Pedagogo veiklą dvidešimtmetis jaunuolis pradėjo 1896 m. rugsėjį Lenkijoje - Lomžos gubernijoje, Kolno apskrities Kontų pradinės mokyklos mokytoju-vedėju. Padirbėjęs ten trejus metus, 1899-aisiais, jis ėmėsi Lomžos apskrities Lomžicos pradinės mokyklos vedėjo pareigų. Be to, Antaną traukė ir kitokia veikla, smalsumas skatino išbandyti kitas sritis. Todėl 1906 m. įsidarbino Virbalio muitinėje. Tačiau mokytojo pašaukimas nepaleido, tad nuo 1907-ųjų iki pirmojo pasaulinio karo pradžios (1914 m.) mokytojavo Biržų rajono Medeikių pradinėje mokykloje, kurioje pamokos vyko rusų kalba. 1914 m., prasidėjus karui, iš pradžių caro valdžios, o vėliau - bolševikų buvo mobilizuotas į kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1921-ųjų. Grįžusį į Lietuvą, Tauragės švietimo komisija paskyrė Ringalių pradinės mokyklos, nuo 1922 m. - Kaltinėnų, o nuo 1923 m. - Šakviečio pradinių mokyklų vedėju.1926-ųjų spalio 1-ąją atvyko į Upyną ir pasiliko čia su šeima visam laikui.

Upynoje - brandžiausi veiklos metai

A.Šlapikas jau buvo patyręs įvairių profesijų skonį. Jis – ir karys, ir felčeris, ir muitininkas, ir visuomenininkas. Bet visų pirma – pedagogas, kuris koncentravosi ne tik į vaikų ugdymą, bet ir į suaugusiųjų veiklą, jų gyvenimo būdą, darantį didelę įtaką jaunimui. Menkai išprususioje valstiečių visuomenėje pradinių klasių mokytojas turėjo itin aukštą socialinį statusą ir autoritetą, leidusius plačiai veikti. Tačiau mokytojas prioritetu laikė septynmetį mokinį, kurio elgesį dar galima modeliuoti, keisti norima kryptimi.
Anuomet Upynos seniūnija jungė 49 kaimus. Tuometinių vaikų niekas specialiai neruošė mokyklai, niekas jų nemokė sukoncentruoti dėmesį ir kt. Todėl vaikai neturėjo tokių įgūdžių, nebuvo pramokę net elementarios mąstymo abėcėlės, buvo išsiblaškę, dažniausiai nemokantys nei skaityti, nei rašyti. Bet judrūs ir fiziškai stiprūs. Todėl pirmoji mokytojo užduotis buvo juos visko išmokyti. Pedagogas atkakliai siekė, jog jie sugebėtų reikšti mintis ir žodžiu, ir raštu, mokė juos aplinkos pažinimo, istorijos. Tarpukario Lietuvoje pradinio mokymo lygį, mokyklos lojalumą valdžiai kontroliavo švietimo sistemos priežiūros institucijos atstovas – Tauragės apskrities pradinių klasių inspektorius K.Jankauskas. Jis kelis kartus per mokslo metus aplankydavo ir Upynos mokyklą. 1932 m. K.Jankauskas A.Šlapiko mokymą įvertino puikiai.
Pedagogo įsitikinimu, pasiekti gerų rezultatų neįmanoma, jei mokiniai sistemingai nelanko pamokų. Deja, lankomumas buvo silpniausia anuometinės mokyklos sritis. Mokslas prasidėdavo vėliau, nes rudenį vaikams reikėdavo dirbti įvairius buities ir ūkio darbus, slaugyti šeimos narius, pavaduoti berną, jam palikus ūkį, ir pan. Klasės išretėdavo ir vėlyvą rudenį bei žiemą, kai pažliugusiais ar užpustytais keliais mokiniai negalėdavo pasiekti mokyklos. Apie pavėžėjimą tada nebuvo kalbos...
A.Šlapikui, kaip mokyklos vedėjui, teko aiškinti tėvams, kad vaikas privalo lankyti mokyklą, nes tik taip jis įgys žinių, išsiugdys sugebėjimus ir pasidės pamatus ateities gyvenimui.
Didelę reikšmę mokytojas teikė ir dailyraščio rašymui. Jis manė, jog tas, kuris dailiai rašo bei gerai skaito, ir kitus dalykus įsisavina lengviau.
Savo mokinius traktuodamas kaip būsimuosius sąmoningus piliečius bei darbuotojus, kurių taip stokojo atgimstantis kraštas, A.Šlapikas optimistiškai vertino jų galimybes, skatino nepalūžti, nenuleisti rankų ir eiti mokslo keliu. O motyvuotus bei gabius mokinius dar ir materialiai šelpė. Pavyzdžiui, mirus Dionizo Poškos Baublių prižiūrėtojui A.Normantui, jo žmona liko su trimis mažamečiais našlaičiais. Mokytojas juos šelpė, rūpinosi jų gerove, sukūrė sąlygas mokytis amato.
A.Šlapiko mokiniu buvo ir Motiejus Martišius. Pastebėjęs Motiejaus smalsumą, gebėjimus, atkaklumą, pedagogas ne tik skatino jį toliau mokytis, bet ir konkrečiai padėjo įgyvendinti šį tikslą - kartu vyko į Tauragės gimnaziją, susipažino su jos keliamais reikalavimais.

Ugdytojo misija visuomenėje

A.Šlapiko veikla neapsiribojo mokyklos sienomis ir pamokomis. Daug jaunimo, baigę pradinę mokyklą, toliau nesimokė, ruošėsi tapti ūkininkais, sukurti šeimą. 1923 m. net 32,64 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Dėl to ūkininkų švietimu rūpinosi žemės ūkio rūmai, buvo steigiami ūkininkų rateliai. Pradinių mokyklų mokytojai, jaunimo organizacijos, švietimo draugijos rengė kursus, kuriuos lankė nuo penkiolikmečių iki solidaus amžiaus žmonių. Kaip rodo archyvų duomenys, nuo 1922 m. prie Ringalių pradinės mokyklos buvo įsteigti kursai, į kuriuos iš aplinkinių kaimų susirinkusiems keliasdešimt klausytojų paskaitas skaitydavo ir A.Šlapikas. Jis turėjo ką pasakyti visuomenei. Pažino mokinių tėvus, jų poreikius, žinojo jų raštingumo lygį, jaunimo sugebėjimus dirbti žemę. Taip pat suvokė patriotizmo ugdymo reikšmę. O kur dar vaikų bei suaugusiųjų doros aktualijos: kai vaikas prabyla keiksmažodžiais, melu ar pykčiu, net smurtu, dingsta noras mokytis ar padėti tėvams ūkio darbuose. Apie visa tai jis kalbėdavo savo paskaitose.

Upynos pradinės mokyklos vedėjas A.Šlapikas, kun. M.Lovčikas su baigusiais mokyklą mokiniais S.Kleinauskaite, B.Bartašiūte, E.Kaminskaite, J.Straukaite, B.Gudinskiu

Upynos jaunalietuvininkų kuopos sueiga (1929 m. birželio 13 d.). Antroje eilėje penktas iš kairės sėdi A.Šlapikas, greta jo – kunigai J.Kalvaitis ir M.Lovčikas

Pedagogas aktyviai reiškėsi ir jaunalietuvininkų veikloje. Lietuvos valstybiniame archyve randame žinių apie Upynos pradžios mokykloje vykusį „Jaunosios Lietuvos" steigiamąjį susirinkimą. Išrinkta valdyba pasiskirstė pareigomis: S.Pipiraitė tapo valdybos pirmininke, A.Montvilas - vicepirmininku, V.čerkasas - iždininku, J.Kriūka - sekretoriumi. Mokytojas A.Šlapikas, kaip vyriausias, paskirtas knygininku - t.y. asmeniu, kuris rūpinasi, kad mokyklą ir kaimo bendruomenę pasiektų knyga. Vėliau Upynos tautininkų jaunimo organizacija susijungė su Girdiškės jaunimu.
Ryškią tautinę mokytojo orientaciją liudija ir 1930 m. A.Šlapiko rašytas laiškas Lietuvos švietimo ministrui K.Šakeniui dėl mokslo cenzo pripažinimo: „Dirbdamas virš 30 metų mokyklose mokymo darbą, jaučiu gryną sąžinę, kad nesu nusidėjęs darbui, dorai, tautai ir valstybei. Dar rusų laikais, gyvendamas Lietuvoje, dirbau tautinį darbą, kiek galėdamas, apie ką gali paliudyti ir buvęs krašto apsaugos ministras Pranas Variakojis, su kuriuo ne kartą ruošiau tautiškus vaidinimus, paskaitas ir už tą tautinį darbą Kauno gubernatoriaus Griazevo buvau nubaustas 25 rub. pabaudos arba dvi savaites kalėjimo".
Sunku atrasti anuometinio gyvenimo sritį, kurioje savo darbui atsidavęs pedagogas A.Šlapikas nebūtų palikęs pėdsakų, pasireiškęs kaip kūrėjas bei organizatorius. Jo visuomeniškumas ypač atsiskleidė 1930-aisiais, švenčiant Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Kaip nurodo R.Martišiūtė-Jokubauskienė, rinkusi prisiminimus apie Upynos mokyklos mokytojus, A.Šlapikas, rūpindamasis kultūra, ilgą laiką globojo Dionizo Poškos Baublius. Jam vadovaujant, mokiniai, nešini grėbliais ir kastuvais, pėsti traukdavo 10 kilometrų į Bijotus tvarkyti aplinkos.
Mokytojui rūpėjo ne tik kultūros objektų, bet ir Upynos mokinių tėvų namų priežiūra bei estetika. Todėl jis mokė moteris, kaip tautine tradicija apipavidalinti aplinką, kaip akmenukais darželiuose nužymėti Gedimino bokštą, Gediminaičių stulpus, kaip juos apjuosti gėlėmis. šias pamokas žmonės įsiminė ilgiems dešimtmečiams.
A.Šlapikas išlieka mūsų atmintyje kaip entuziastingas pedagogas, jautrus mokinių, tėvų, kaimo žmonių poreikiams, reiklus sau ir mokiniams, doros puoselėtojas.

Romanas VASILIAUSKAS
Nuotr. iš archyvų