Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XXIV

Gyvenimas prie malūnų ir prie gerų žmonių

- Atrodo, taip ilgai gyvenu, o tiek dar nepasakiau ir nepapasakojau, - stebisi bijotiškė Valerija Kinderienė. Jos atmintyje - geras gabalas Bijotų istorijos. Visai nesenos praeities, kurią dar galima išsaugoti.

Prie Bijotų – dar vienas malūnas

Laikas eina taip greitai, kad tik apsidairai - ir jau 95! Regis, dar vakar šnekėjai su savo kaimynu, o šiandien jo nebėra. Jeigu neliko nuotraukos, jis taip ir išnyks. Kaip ir tas Bijotų malūnininkas, kurio ji nė vardo nebeprisimena. Atrodo, Keikelis, bet gal ir ne... Geras buvo žmogus, puikus malūnininkas. Niekas nemokėjo taip patikimai suleisti girnų ir taip smulkiai sumalti, kaip jis. Kai po lietaus tvenkinys pradėdavo kilti, prie malūno imdavo rikiuotis vežimų eilės. Tuoj Keikelis ant rato paleis vandenį, jis pradės suktis, girnos įsibėgės. Švilpdamos suksis! Kiaulėms rugių pramaltų bet kas, o smulkiai smulkiai, kad tiktų duonai, temoka Keikelis.

- Taip, atrodo, jis buvo Keikelis, - sako Valerija. - Puikus malūnininkas. Bijotų malūnas garsėjo dėl jo. Turėjo žmoną ir tris dukras, gyveno jie kitame malūno gale. Gaila, jog nieko neliko, net vardo nebežinau...

„Aš ir dabar galėčiau paleisti girnas", - sako V.Kinderienė

Taip jie atrodė jaunystėje – Vaclovas ir Valerija

Naršome senas nuotraukas. Ji turi tik vieną iš savo jaunystės. Jos amžiną atilsį Vaclovo - dvi. O kur senasis malūnas? Gaila, nėra. Nuotraukos tada būdavo brangios, paprastų žmonių niekas nefotografuodavo. Jiems ir patiems neatrodė, kad būtų kam nors svarbu, kaip jie kelia grūdus į viršų, kaip sukasi girnos, kaip į maišus pradeda birti miltai.
- Viską mokėjau ir aš, - sako Valerija. - Aš ir dabar paleisčiau girnas.
Girnų seniai nėra. Restauruotas Bijotų malūnas stovi, kur ir stovėjęs, bet tai - tik eksponatas. Turi vandens ratą, per šventes vanduo kartais paleidžiamas. Ratas juda, turistai fotografuojasi, tačiau tai - tik žaidimas. Ratas nieko nebesuka.
Ar šiandien kas nors žino, jog buvo ir kitas malūnas, per kokius septynis kilometrus tuo pačiu Pelos upeliu žemiau? Visai toks pat, kaip ir Bijotų, tikra jo kopija.
- Bet tvenkinys buvo mažesnis, - prisimena Valerija. - Didelio tvenkti nebuvo kur, ir taip kaimynų žemę apsėmėme.
Malūną Keterių kaime pastatė jos vyras Vaclovas kartu su broliu Alfonsu. Geri meistrai buvo, išmanė reikalą. Nors tvenkinys mažas, tačiau ratas girnas pasukdavo. O po lietaus, kai vandenį paleisdavo dar ir Bijotų malūnas, Keterių malūnui jo buvo per daug. Tris sykius užtvanką išnešė. Subėgo aplinkiniai žmonės, atstatė. Buldozerių, traktorių niekas tada neturėjo, viską kastuvais...

Bijotų vandens malūnas prieš restauravimą ir po jo

- Vokiečių laikas buvo, negalėjai niekur nė saujos cemento gauti, - sako Valerija. - Tai vyrai užtvanką tvirtino tik lentomis, plyšius užtaisydavo žemėmis. Atrodo, lentos suleistos gerai, bet praleidžia kur nors, prasideda bėdos...
Iš kur jos vyras žinojo, kaip pasistatyti malūną?
- Keikelis viską parodė. Nepavydus buvo žmogus. Vaclovas bernavo pas tokį Jucių - nemenką dvarininką. Kai į malūną nuveždavo grūdus, tai nežiopsodavo, klausinėdavo visko, o Keikelis draugiškai mokė. Malūnas priklausė Juciui, o žydas Keikelis jį tik nuomavo. Kai šeimininkas nutraukė su Keikeliu sutartį, Vaclovas jau būtų galėjęs dirbti malūnininku, jis viską puikiausiai mokėjo. Tačiau niekas neleido. Juciui reikėjo berno, o ne malūnininko. Tada Vaclovas išėjo iš Juciaus ūkio ir pasistatė savo malūną.
Pasirodo, broliai net neturėjo žemės! Keterių kaime Pelos upelio slėnis priklausė tokiam Mirauskiui. Kaip sako Valerija, geras pasitaikė žmogus, leido pilti pylimą, statyti jo žemėje malūną.
- Karo metu niekur negausi žibalo, - prisimena malūnininko pati. - Motoriniai malūnai neveikė. Vėjinių arti nebuvo. Tai liko vandens malūnai. Mūsiškis su Bijotų malūnu nekonkuravo. Darbo užteko visiems, stovėdavo eilės. Juk kaime gyveno daugybė žmonių, troba prie trobos. Ir gyvulius šerti, ir duonos išsikepti reikėjo. Vaclovas su broliu tapo labai reikalingi žmonės. Jie pradėjo nuo nieko ir greitai atsistojo ant kojų. Tada ir aš nuo Girdiškės atitekėjau. Prasigyvenome.
Ar liko kas nors iš ano malūno?
- Ne, nieko neliko. Mes vis su Vaclovu žadėdavome ten nuvažiuoti, bet taip ir nenuvažiavome. Tikriausiai viskas apžėlę krūmais. Neatpažinčiau tos vietos. Tiek metų praėjo!
O Vaclovo mokytojas Keikelis? Koks jo likimas?
- Kai Jucius nutraukė sutartį, Keikelis su visa šeima išsikėlė atgal į Kaltinėnus. Jis buvo kaltinėniškis. Kas nutiko paskui - nežinau... Tikriausiai sušaudė, - Valerijos veidas apsiniaukia. - Šaudė visus, turbūt sušaudė ir juos. Todėl vokiečiai pralošė karą. Negali taip būti, kad blogas darbas negrįžtų atgal tau pačiam!

Du malūnus turėjo ir Girdiškė

Antrasis Kinderių malūnas buvo visai prie Girdiškės, Pagirdiškės kaime. Šis - motorinis. Po karo lengviau pasidarė su žibalu, tai vėju ar vandeniu varomo nebūtinai reikėjo.
Kodėl jie paliko savo pačių statytą malūną Keteriuose, ant Pelos upelio?
- Buvo tenai tokie reikalai su broliu... - sako malūnininko pati. - Jie gi abu statė! Malūnas turėjo palikti broliui, o mes išėjome į tėvų ūkį, pas mano uošvius.
Su antruoju malūnu - irgi bėda. Jis turėjo likti švogeriui.
Iš pradžių atrodė, jog bus viskas gerai. Motorinės girnos visai normaliai įsisuko. Girdiškėje veikė dar vienas malūnas, tačiau jis buvo paprastas, stataus malimo. O Vaclovas, prakutęs meistras, įsitaisė pitlių. Tai visi pro Girdiškės malūną ėmė važiuoti į Pagirdiškę pas Kinderius. Žibalo atsirado, prie ruso jis nebuvo labai brangus. Bet... Atėjo kiti laikai.
Valerija blogu žodžiu mini vokiečių valdžią - už tai, kam tie žudė niekuo dėtus žydus. Tačiau ji prisimena, kad vokiečiai dirbti netrukdė. Kiek nori, tiek ir uždirbk. O štai bolševikai įvedė tvarką, jog neturėtumei per daug. Jeigu esi malūno savininkas, tai negali būti ir viršininkas. Valdyti malūną turi kas kitas, o tu gali būti tik padėjėjas.
- Štai tokia kvaila tvarka! - sako Valerija. - Ir mokesčiai padidėjo. Nuo 100 kilogramų reikėjo valstybei atsemti 1 kilogramą 450 gramų rugių. Taip painu buvo tuos gramus skaičiuoti, kad ir dabar prisimenu. Bet jeigu nerašai kvito, tai nė skaičiuoti nereikia, - šypsosi močiutė.
Tada atsirado naujas dalykas, kuris ir dabar Lietuvoje neišėjo iš mados. Tai valdininkų, visokių kontrolierių „tepimas". Jeigu mali be kvitų, tai juk būtinai papulsi. „Patepsi" inspektorių - jis nepamatys.
O kaip jie „tepdavo"?
- Vaclovas turėjo vamzdžius ir varydavo gerą ruginę, - prisimena Valerija. - Uošvis augindavo gerą taboką. Mokėjo paruošti. Aš irgi lapus skindavau. Sudėdavome vieną ant kito po dešimt ir vytindavome. Kai lapai pagelsdavo, sumaudavome juos ant siūlo ir pakabindavome palėpėje. Kai jie visai sudžiūdavo, sukdavome tokias suktines, dėdavome į medines dėžutes ir pašaudavome į duonkepį pečių. Kai duona iškepa, į jos vietą sudedi dėžes su taboku. Ten jis visai išsausėdavo - belikdavo tik supjaustyti ir kišti į pypkę. Uošvio geras tabokas buvo, kai vyrai rūkydavo, man jis visai nesmirdėdavo. Tada rūkydavo visi troboje, nebuvo mados drausti viduje rūkyti.
Ar Valerija pati nebandė?
- Ne. Nebuvo tokios mados, kad rūkytų moterys ar merginos. Tiesa, girdėjau, kažkur Bijotuose viena rūkydavo, tačiau tai buvo didelė naujiena. Aš tik lapus skindavau, uošviui padėdavau. Malūnui šito reikėjo. Nuo uošvio taboko ir nuo ruginės labai suminkštėdavo inspektorių širdys. Galima buvo malti be kvitų...
Bet ar ilgai? Malūnas priklauso vyrui, vadovauja švogeris, uošvis augina taboką ir papirkinėja inspektorius... Labai sudėtinga tvarka.
- Dar ir stribus, ir svečius iš miško turėjome vaišinti, - prisimena malūnininko pati. - Kur jau kur, o malūne užteko ir tų, ir tų. Visi žinojo: ir lašinių čia bus, ir ruginės, ir duonos, ir užrūkyti. Taip mus visi ir kontroliavo. Tačiau gyvenome gerai. Juk turėjome malūną!

Malūnininkas iš prigimimo

Ar galėjo Vaclovas gyventi kaip nors kitaip, apsieidamas be malūno? Arti žemę, kaip ir kiti kaimynai, sėti rugius, auginti duoną?
- Ne, negalėjo, - tvirtina Valerija. - Kai valdžia malūne paliko vieną švogerį, o Vaclovą paskyrė kolūkio brigadininku, buvo aišku, kad tai ne jam. O juk turėjome žemės, gyvenome geroje troboje...
Vieną dieną Vaclovas paknopstomis išlėkė į Bijotus. Išgirdo, jog malūnas apleistas, be šeimininko. Valerija suprato: vėl reikės kraustytis. Žemę arti - ne Vaclovo darbas. Ir dar kitus prašinėti, kad eitų dirbti į kolūkį. Kam jie ten dirbs, jeigu niekas už darbą nemoka? Dar du traktorius valdžia į Girdiškę atvežė, tie, smardindami orą, žemę pradėjo arti. Žmonės labai išsigando - ardami taip giliai, jie amžiams sugadins dirvožemį! Kam visa tai Vaclovui?
Kitą dieną Vaclovas grįžo laimingas, bet jau - iš Tauragės, kur buvo visų malūnų valdžia.
- Motin, kraustomės į Bijotus!..

„Buvo geri stribai"

Iš Bijotų jie išsikraustė į Sibirą. Ne savo noru, žinoma.
Verkti nebuvo kada. Jie turėjo kelias valandas susidėti daiktus.
Kai dabar pagalvoji, tai turėjo būti labai skaudu. Vaclovas ką tik prikėlė Bijotų malūną. Kai jie čia atsikraustė, tas jau buvo nepanašus į malūną. Po Keikelio, kuris jau seniai sušaudytas, čia buvo keli nelabai puikūs šeimininkai, paskui nebeliko nė vieno. O jie paliko gerus namus Pagirdiškėje ir atsikėlė į apleistą malūno trobą. Jau ir stogas varvėjo. Vaclovas jį palopė, pakamšė skyles ir nuėjo prie savo malūno.
- Aš ant jo ir supykdavau, - prisimena malūnininko žmona. - Tada mes labai stipriai susiimdavome. Trobą reikia tvarkyti, kad vėjas pro sienas neūžtų, o jam tik malūnas rūpi. Baisiausia man buvo, jog visai šalia tvenkinio turėsiu auginti mažus vaikus.
Visgi malūną Vaclovas sutvarkė, girnos pradėjo suktis, ir štai... Stribai troboje. Dvi valandos susikrauti daiktus!
- Tada aš visai neverkiau, - prisimena Valerija. - Vis skubėjau, galvojau, kad to, ano nepamirščiau įsidėti į vežimą. Nė vienos ašaros neišspaudžiau. Nebuvo kada. Be to, geri stribai pasitaikė...
Geri? Ar man pasigirdo, ar ji iš tiesų taip pasakė?
- Taip, geri. Jie laikė maišus, o mes krovėme daiktus. Kraukite dar, sakė, vežkitės daug, kad ko nepritrūktų...
Taip jie išvažiavo į tremtį.
Už ką? Už vyro malūnus, žinoma. Turėjo žemės, o dar motorinis malūnas priklausė prie Girdiškės. Vienam žmogui per daug. Nebūtų mokėjęs, nebūtų daręs - tikriausiai nebūtų užkliuvęs.

Paskutinis tremties vakaras

Valerija kaip šiandien prisimena tą vakarą, kai atėjo kolūkio pirmininkas, atsinešė butelį, ir jie kalbėjosi apie gyvenimą.
- Kam jums važiuoti atgal? - sakė pirmininkas. - Turite namus, uždirbate gerai, esate visiems reikalingi.
Sakė jis tiesą. Kinderiai čia buvo dideli žmonės. Ką darė Vaclovas? Aišku, dirbo malūne. Ką jis daugiau veiks?
Malūną rado seną, apleistą. Girnos jau nesisuko, dantračių dantys išlūžę. Jie būdavo daromi iš medžio, o čia, Krasnojarsko krašte, kur juos atitrėmė, augo tiktai beržai. Beržas - menkas, trapus medis. Padarai beržinius dantis, sudedi, o jie vėl sulūžta. Girnos daugiau stovėjo nei sukosi. Vaclovas dažniau taisė malūną negu malė.
Ir štai jis ėmė dairytis į Valerijos atsivežtus puodus. Kam jų tiek daug? Aliuminis neblogai lydosi... Palyginti minkštas metalas, bet už beržą kietesnis... Yra išeitis! Išlydyti puodus, padaryti aliumininius dantračių dantis!
Malūnas pradėjo suktis kaip reikiant. Vietiniai rusai nustebo: šitoks žmogus! Dabar ir kolūkis miltų galės prasimalti, ir jie.
- Melnik! - sakydavo jie pagarbiai.
- Vardu Vaclovo jie net nevadino, - prisimena Valerija. - Jis buvo Melnik, o aš - Melnikova.
Bet Valerija čia buvo ne tik malūnininkė. Ji dar buvo gera siuvėja. Juk kartu su kitais būtiniausiais daiktais atsivežė siuvimo mašiną. Galėjo dienų dienas dirbti, neišeidama iš trobos. Ir savo šeimynai, ir kolūkiui, ir kaimynams - vos spėji siūti!
- Tai kas negerai? - klausia pirmininkas. - Bene skriaudžia kas nors, fašistais vadina?
Ne, ne, gink Dieve! Valerija kaimynus rusus prisimena kaip pačius geriausius žmones.
- Jau tokio gerumo, tokio gerumo žmonės! - sako šiandien Valerija. - Paskutinį kąsnį tau atiduos, rodos, savo širdį išplėš. Atvykome suvargę, jie mums padėjo įsitvirtinti. Didžiausią nesąmonę šiandien daro tie, kurie varo ant rusų. Tai jų valdžia bloga, o ne žmonės. Žmonės yra labai nuoširdūs. Ir nieko iš tavęs neatims. Mes nė durų tenai nerakindavome, jautėmės saugūs!
Pasirodo, vietiniai rusai žinojo, kad čia atveš kažkokių lietuvių, ir jų laukė. Ir kaip naujų darbininkų, ir kaip nykstančio kaimo papildymo.
Jie visi labai greitai susidraugavo. Vaclovas, viskam nagingas žmogus, sumontavo gerus vamzdžius, o rusės kaimietės mokėjo pasidaryti mielių. Labai geras samagonas išeidavo. Dabar visos šventės - ar vestuvės, ar krikštynos, ar šiaip išgertuvės - jau vyko kartu.
Išsipildė rusų lūkesčiai ir dėl merdinčio kaimo atgimimo. Atrodo, derlingas Krasnojarsko krašto dirvožemis, grynas juodžemis, irgi laukė tokių žemdirbių, kaip lietuviai. Kokie čia būdavo derliai, kai jie prikišo nagus! Nazarovo rajono Čerdino kolūkis iškart atsistojo ant kojų.
- Jeigu visus ištremtus lietuvius būtų suvežę į tą vieną kraštą, jis visas būtų žydėjęs, - sako Valerija.
Ir tokie geri, visų mylimi žmonės vėl išvažiuos? Pirmininkas prašė su ašaromis: būkite geri, nepalikite mūsų!
Vaikai irgi nenorėjo išvykti. Jie lankė mokyklą kartu su rusiukais, turėjo draugų. Lietuvos jie nelabai prisiminė. Per maži buvo.
- Mes - katalikai, - sakė tada Valerija pirmininkui. - Tėvas reikalauja, jog parvežčiau vaikus ir auginčiau juos katalikiškai.
- Kuo čia dėtas tikėjimas? - stebėjosi tas. - Nueikite pas mane į namus. Aš - įsitikinęs komunistas, bet ant sienos rasite Dievo Motinos ikoną. Mano mama pasikabino, ir jai niekas nedraudžia melstis. Kas jums draudžia tikėti?
Kodėl jie grįžo, jeigu buvo taip gerai įsitvirtinę?
- Nė nebuvo kitos minties, - prisimena Valerija. - Kai tik numirė Stalinas, ir atsirado galimybė grįžti, jokia jėga nebūtų sulaikiusi!
- O ką ten darysite? - atkalbinėjo tada pirmininkas. - Kas ten jūsų laukia?
Kad niekas nelaukia, žinojo ir jie. Namai užimti, žemė valdžios užvaldyta... Tačiau Vaclovas turėjo išeitį. Bijotuose tebėra vandens malūnas. Apleistas, sustojęs ir išdraskytas. Tą jie žinojo iš laiškų. Vaclovas parašė kolūkio pirmininkui: galiu parvažiuoti ir sutvarkyti. Tas atsakė: gerai, priimu.
Malūnas yra - vadinasi, jie reikalingi!

Žmonės - tai dovana

- Sutikau šitiek gerų žmonių! - sako Valerija, apmąstydama praeitį.
Apėjo šitokį ratą ir jokios nuoskaudos!
- Ji visada buvo tokia, - sako Dalia Kinderienė, Valerijos marti. - Labai taikus žmogus. Neprisimenu jos kitokios. Gal todėl jos atmintis ir yra tokia šviesi?
Kur tik likimas juos nublokšdavo, Vaclovas vis susirasdavo malūną, o Valerija sutikdavo labai gerų žmonių. Žmonės - kaip dovana.
- Jie tikrai išskirtiniai, - sako Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis apie Kinderių šeimyną. Bijotų vandens malūnas ir miltinas, nuo kojų iki galvos baltas malūnininkas - labai ryškus jo vaikystės prisiminimas.
- Iš ryto žinodavau, kad vakare eisime į malūną, ir man ta diena būdavo nepaprasta, - prisimena Steponas. - Mes gyvenome ant kranto, o malūnas taigi dauboje. Tėvukas užsimeta ant pečių maišą grūdų, ir leidžiamės į pakalnę. Jie su Kinderiu labai gerai sutardavo. Kol abu išgeria butelaitį, kalbėdami apie gyvenimą, aš po malūną duoduosi. Mūsų kartai šitas malūnas ir dabar reiškia nepaprastai daug. Nesvarbu, jog jau seniai nebemala. Juk vandens malūnas - dar ir tvenkinys, ir maudynės. Aš čia ir plaukti išmokau. Malūnininko vaikai iš valties išmetė, kaip neišmoksi?
Seniūnas sako norėjęs, kad ir restauruotas malūnas suktųsi, kad būtų visi veikiantys mechanizmai, kad muziejus turėtų daugiau pažintinės vertės. Bet... Kieno pinigai, to ir projektai. Visgi pastatas yra išsaugotas, restauruotas, o tai jau gerai.
Svarbu nepamiršti žmonių, kurie kažkada malūnui davė gyvybę.

Petras DARGIS
Autoriaus, Kinderių ir Bijotų seniūnijos archyvų nuotr.