Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XXVIII

Įrašytos giesmės jau nenutils

Rajono visuomenei neseniai pristatyta folkloristės Jolantos Kasputytės rūpesčiu bei rėmėjų pinigais išleista Šilalės krašto giedotojų kompaktinė plokštelė. Joje įrašyti Bijotų seniūnijos, Pajūrio, Kaltinėnų ir Kvėdarnos miestelių giedotojų giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai. Į Šilalės kultūros centrą sukviesti patys giedotojai bei svečiai įsitikinę, jog kantičkinės giesmės taip greitai neišnyks, jog tradicija dar bus perduota kitai kartai ir išsaugota. Tam buvo skirtas ir jų bendras projektas „Kad neišnyktų kantičkinės giesmės". Į renginį atvykęs idėjos autorius Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Alfonsas Motuzas sveikino giedotojus bei kvietė juos išsaugoti savo kaimo giedojimo stilių. Tai - jau antroji plokštelė su Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmėmis, kurios paprastai vadinamos Kalnais. Pirmoji išleista prieš keletą metų, joje įrašytos Šiauduvos giedotojų giedamos giesmės.

Giesmės ką tik įrašytos, o vieno giedotojo jau nebėra. Bijotiškis Vaclovas Ruzgys birželio mėnesį iškeliavo Anapilin, bet jo balsas dar skambės iš plokštelės.
- Gaila, į savo filmuką nespėjome įrašyti jo pasakojimo, - apgailestauja J.Kasputytė. - Tačiau jo giedojimas liko. O kaltinėniškės giedotojos Juzefos Rimkienės nė balso nespėjome įrašyti. Labai gražus, stiprus buvo! Išeina žmonės. Štai kodėl turime skubėti.
Skubintis verčia ne tik garbus giedotojų amžius. J.Kasputytė ieškojo tokių grupių, kuriose giedotų 70-80 metų vyrai bei moterys. Tose grupėse buvo ir jaunesnių, bet svarbu, jog jie giedotų pagal vyriausios kartos išsaugotą stilių. O juk su ta karta gali išnykti per šimtus metų susiklosčiusi ir beveik nekitusi tradicija. Pats Kalnų giedojimas tikriausiai dar neišnyks, tačiau giedojimo stilius bus jau nebe tas.
Vieno krašto žmonėms gali atrodyti, kad visur Kalnai yra „tokie pat". Giesmės - tikrai tos pačios, bet jų gaida kiekviename krašte skiriasi. Giesmių tyrinėtojas ir senas giedotojas prof. A.Motuzas susirinkusiesiems pasakojo, jog tie skirtumai gali būti ryškūs ne tik tarp tolimesnių kraštų. Jų galima rasti ir tarp gretimų kaimų. Paprastai Kalnai giedami per laidotuves bei mirties metines, tačiau kai kuriose vietose būna ir kitaip. Yra pasitaikę netgi taip, kad, gavę užsakymą ir iš Klaipėdos atvykę giedoti Kalnų į vieną kaimą, giedotojai prie namo nerado nei pabarstytų eglišakių, nei gedėti susirinkusių žmonių. Prie namo sėdėjo tik vienas dėdulė. Ar čia bus giedami Kalnai? Taip, čia. O kam? Dėdulė sako:
- Man!
Pasirodo, Kalnai gali būti giedami ir gyvam, bet mirties laukiančiam žmogui. Tokia pasiruošimo mirčiai tradicija dar nėra visiškai išnykusi.

Šilalės krašto giedotojai su kolegomis iš Kelmės rajono Pakražančio kultūros namų

Visi į renginį atvykę dovanų gavo kompaktinę plokštelę su giesmėmis

Visai neseniai savo giedotojus turėjo kone kiekvienas kaimas. Deja, dabar tokios grupės yra likusios tik miesteliuose bei pačiuose didžiausiuose kaimuose. Nykstant kaimui, tyla ir giesmės. Ko folkloristai nespės užrašyti, išnyks visiems laikams. Specialistai pastebi, kad keičiasi ir pats giedojimo pobūdis. Jis modernėja, tampa profesionalesnis, atsirado tradiciniam giedojimui nebūdingas pritarimas smuiku, pučiamaisiais ar net elektroniniais instrumentais. Tokie giedojimai pasidaro panašūs į profesionalų koncertus, kur vieni yra atlikėjai, o kiti - klausytojai. Klausytojai nebedrįsta įsiterpti į profesionalų chorą, o juk Kalnų giedojimas nuo seno buvo liaudiška pamaldumo išraiška, bendra kaimo malda. Galėjai ir nepataikyti, giedoti truputį pro šoną, svarbu, jog dalyvautumei ir šauktumei garsiai. Kodėl garsiai? Kad Dievas girdėtų!
- Atrodo, ir ši pamaldumo tradicija nyksta, - sako J.Kasputytė. - Kalnai gali virsti savotiškais koncertais.
Apie tai kalbėjo ir patys giedotojai, o kai kurie prisipažino, kad ne visada pakviečia kartu giedoti kitus maldos dalyvius, kartais netgi nutildo, jeigu kuris labai nepataiko...
J.Kasputytė sako jautusi didelį malonumą važinėti per giedotojų grupes, su mobiliąja įrašų studija įrašinėti jų giedamas giesmes ir imti interviu. Įrašytos ne tik giesmės, bet filmuoti giedotojų pasakojimai, kaip jie mokėsi giedoti ir kaip giedodami meldėsi. Beveik visi išmoko giedoti iš savo tėvų, kiti - eidami į kaimynų laidotuves.
Daugelis jų yra kilę iš labai pamaldžių šeimų, kur giesmė visada buvo neatskiriama buities dalis. Negali šeima sekmadienį nueiti į bažnyčią - suklaupia visi, atsisuka į bažnyčios pusę ir gieda. Giesmė - tai dviguba malda. Šią taisyklę žino visi giedotojai.
- Esu labai dėkinga visiems bijotiškiams, pajūriškiams, kaltinėniškiams bei kvėdarniškiams giedotojams, kurie nuoširdžiai dalyvavo šiame projekte. Jų balsai, įrašyti į kompaktines plokšteles, jau niekada nenutils. Jie liks vaikams, anūkams ir dar tolimesnėms kartoms, - sako folkloristė J.Kasputytė. - Labai svarbi mūsų kultūros paveldo dalis išsaugota.

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.