Šventais protėvių kapų kalneliais I

Kol dar esame, saugokime protėvių atminimą

Gyvendami XXI-ame sukamės lyg voverės rate. Jei gyvename gerai, tai norime gyventi dar geriau, o to siekdami, kartais neriamės iš kailio, lekiame, skubame, nestabteldami ir visiškai nesusimąstydami, kas mes esame, iš kur atėjome. Ir tik nedaugelis sugebame atsigręžti į tai, kas jau praeita, išgyventa, o galbūt ir pamiršta. Pripažinkime: žiūrime tik į ateitį. Bet kad ir koks pašėlęs būtų mūsų gyvenimo tempas, negalime pamiršti praeities. Juk iš jos galima pasisemti ir stiprybės, ir išminties.
„Žmonių atmintis yra nepaprastai gili", - sako Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus pirmininkas, kraštotyros mylėtojas bei tyrinėtojas Kazimieras Juknius. Nuo pokalbiu su šiuo žmogumi „Šilalės artojas" pradeda spausdinti Spaudos, radijo, ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą (skirta dešimt tūkstančių litų) straipsnių ciklą „Šventais protėvių kapų kalneliais".
Šį sykį kalbamės apie mūsų protėvių gyvenimo būdą ir senąją kultūrą, apie lietuvių amžinojo poilsio vietas – senkapius, pilkapius, kaimo kapinynus. Anot K. Jukniaus, rašyti šia tema – būtina, nes protėviai yra šalia tol, kol juos atsimename. Todėl raginame šia tema diskutuoti ir savo prisiminimais bei nuomone pasidalinti visus laikraščio skaitytojus. Kad negailestingai bėgantis laikas nenusineštų į užmarštį pačių įdomiausių faktų bei pasakojimų.

Pagoniškosios kultūros palikimas

Šilalės kraštas, kaip ir visa Žemaitija, išsiskiria piliakalniais, pilkapiais, unikaliais kapinynais. Tai – pagoniškosios kultūros palikimas. Kadangi žemaičiai buvo paskutiniai Europos gyventojai, priėmę krikštą, šių objektų Žemaitijoje yra išlikę daugiau, nei bet kur kitur Lietuvoje. Vien Šilalės rajone suskaičiuojama beveik 60 senkapių ir pilkapių, iš kurių 28 yra įtraukti į saugotinų archeologinių paminklų sąrašą. Beje, kaip ir 5 pilkapynai, bylojantys apie gilią ir turtingą mūsų protėvių praeitį.
„Kiek be senkapių ir pilkapių rajone yra kaimo kapinačių – net sunku pasakyti. Manau, kad apie juos reikėtų kalbėti atskirai, nes daugelis jų baigia apaugti medžiais, apželti krūmynais ir gali visam laikui būti ištrinti iš krašto istorijos. Aš juos vadinu kaimo kapukais, bet kitur dar galima išgirsti sakant maro kapukai. Tačiau teisingiausia tikriausia juos būtų įvardinti kaimo bendruomenės kapais, nes tais laikais tai buvo visos kaimo bendruomenės laidojimo vieta. Kožnas kaimas žmones laidojo tik toje vietoje, niekur kitur. Tai surišta su istorija, su krikščionybės atėjimu. Iš kitos pusės - ne su atėjimu, o su atnešimu. Juk mums krikščionybę atnešė per prievartą – su kardu. Penkiolikto amžiaus pradžioje žemaičiams po prievarta apsikrikštijus, tuose kaimo kapukuose mirusiųjų laidoti nebeleisdavo, nes pagal naują tikėjimą, laidoti krikščionį į nepašventintą vietą negalėjo. Tada bažnyčia pakrikštijo atskirus kapus, ir senieji kapukai buvo pamiršti. Tačiau kaimo bendruomenės jų nepaliko. Kiekvieną pavasarį, gegužės mėnesį, visi eidavo į senuosius kapukus pagerbti buvusių bendruomenės narių. Susirinkę giedodavo giesmes, o tos apeigos vadinosi mojavinėmis. Ši tradicija kai kur išliko net iki šių dienų. Kiek atsimenu, dar ne taip seniai ir Lembo, Alkupio kaimuose žmonės rinkdavosi giedoti ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Deja, atrodo, dabar tai jau primiršta... Galiu papasakoti apie savo gimtojo kaimo kapukus. Kiek atmenu iš savo vaikystės, tai ant jų viduryje vešėjusio ąžuolo šakos buvo parišta sausa medinė lenta. Kai kurie iš artimesnių, netoli gyvenusių žmonių, pagaliuku pabarškindavo į ją, ir kaimas žinodavo, kad laikas rinktis giedoti litanijos. Visi mesdavo darbus ir eidavo", - apie Papynaujo kaimo kapinaites pasakoja K.Juknius.

Daugelis kapinaičių - apleistos

Jo atmintyje išlikę vaizdai byloja, jog kaimo kapukai to laikmečio žmonėms buvo itin svarbūs. Rūpinosi jais ir Bažnyčia – ne vienuose yra pastatyti mediniai kryžiai. Regis, retkarčiais jie atsimenami ir šiomis dienomis, tačiau, pasak pašnekovo, tokio dėmesio neužtenka. Nors senąsias kaimo kapinaites pavesta prižiūrėti seniūnijoms, tenka konstatuoti, jog daug kur jos yra visiškai apleistos.„Papynaujyje ąžuolo nebėra jau seniai. Bažnyčios kažkada pastatytas kryžius dabar pavirtęs ant šono. Ateinantį pavasarį galvoju imtis iniciatyvos ir buvusio ąžuolo vietoje pasodinti naują medelį. Tegul jis auga ir primena mums protėvių galybę. Kapeliai yra apsupti senų ąžuolų, bet neseniai žmogus, nežinantis jų svarbos, jų šakas apipjaustė. Ir ne tik Papynaujyje – daug kur taip nutinka. Norėjo žmonės pagražinti vietą, nugenėjo medžius... Bet, mano nuomone, taip daryti nereikėtų, nes taip tik sudarkoma visuma, prarandamas savitumas. Paminklotvarkininkai ir seniūnijos turėtų tokius dalykus kontroliuoti, paaiškinti, kad iškirsti būtina tik menkaverčius krūmus, blindes, drebules. Tokie darbai – sveikintinas dalykas, bet ąžuolų, liepų, klevų kirsti - nevalia",- įsitikinęs K.Juknius.
Jis sako, jog kaimo kapinaičių Šilalės rajone gali būti netoli 200, kadangi jas turėjo kiekvienas senasis kaimas. Daugelis jų šiandien šaukiasi žmogaus rankos, mat ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti, kiek iš jų yra nuolatos prižiūrimos. Kai kuriose apylinkėse bendras vaizdas gerėja tik aktyvių, supratingų žmonių dėka. Štai niekieno neremiami Alkupio kaimo gyventojai prieš keliolika metų iš pagrindų sutvarkė savo kaimo kapinaites, dar vieni sutvarkyti kapeliai yra Rūtelių kaime.
„Kitur, kur išnykę ir patys kaimai, kapukai yra labai apžėlę, apaugę menkaverčiais medžiais. Aš manau, kad mūsų protėviai šaukiasi žmonių dėmesio, jie nenori būti užmiršti. Pačiam teko pėsčiomis apkeliauti visą rajoną, daug ką pamatyti. Esu aptikęs ne vienas kapinaites, bet atpažinti ir suprasti, jog tai – žmonių laidojimo vieta, galėtų ne kiekvienas. Beveik nieko neišlikę: nei kauburių, nei pylimų. Tokias vietas reiktų nedelsiant tvarkyti, nustatyti kaimo ribas, nes dabar net neaišku, kuria jos priklauso. Praverstų ir specialūs skiriamieji ženklai, specialios nuorodos, kurios leistų suprasti, ką privalome gerbti",- įsitikinęs Žemaičių draugijos pirmininkas.
Istoriniu požiūriu ir išliekamąja verte kiekvienos, net ir labiausiai apleistos kaimo kapinaitės, yra itin reikšmingos. Svarbios ir atskiros prie jų esančios detalės, pavyzdžiui, seni medžiai arba akmeninės, unikalios tvoros. Štai Lembe esančių kapukų akmeninę tvorą norima įtraukti į saugomų archeologinių paminklų sąrašą kaip atskirą, didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį objektą.

Norintys išvysti kaimo kapinaičių unikalumą turėtų apsilankyti Lembe

Apie Lembo kaimo kapinaites, kurių šiame kaime yra net ne vienerios, „Šiaurės atėnuose" išspausdintoje publikacijoje yra rašiusi a.a. Kraštotyros draugijos narė, Kazimiero Jauniaus memorialinio muziejaus įkūrėja Aldona Gedvilienė. Prisiminkime:
„Kaime yra dvejos neveikiančios kapinės. Kaimo dalyje, kurie vadino Varania, tikriau sakant, pačiame centre, priešais Vaitiekų sodybą, prie gatvės atsišakojimo į Didgalį, esančios kapinaitės buvo vadinamos Maro kapeliais. Jos yra aptvertos 1-1,4 metro aukščio akmenų tvora, apsodintos medžiais. Centre yra trys kryžiai: medinis, metalinis ir betoninis (su 1933 m. data). Gražiai tvarkomi trys kapai. Kapinių mediniai vartai atnaujinti. Senovėje buvusią vartų formą kaimiečiai išlaikė iki šių dienų. Kapinių vartai buvo padaryti tokie pat kaip ir buvę tarpukariu: šonuose du aukšti stulpai, viršuje piramidiškai sujungti trimis kartelėmis, kurių susikirtimo viduryje - kryžius.
Apačioje - apie 3 metro pločio, per vidurį į abu šonus išskleidžiami varteliai iš siaurų, viršuje nusmailėjančių lentelių. Žmonės neatsimena, kad ten būtų laidojama. Artimuosius lembiškiai nuo seno laidoja Kvėdarnos miestelio kapinėse. Neveikiančiose kaimo kapinaitėse žmonės renkasi dažniausiai gegužės mėnesį - giedoti mojavų. Tris dienas prieš Šeštines - pirmadienį, antradienį ir trečiadienį - Kryžiaus (vietiniai sako Kryžiaunomis) dienomis į kaimo kapinaites lembiškiai vakarais susiburdavo pasimelsti (dabar tas paprotys nunykęs). Kryžius papuošdavo vainikais ar gėlių puokštėmis, vartelių aukštąją (viršutinę) dalį taip pat apvainikuodavo. Degindavo žvakes. Suklaupę prie kryžiaus žmonės giedodavo Visų Šventųjų litaniją, giesmę "Pone Karaliau, Dieve Abraomo", skaitydavo iš maldaknygių maldeles, kalbėdavo poterius už mirusiuosius, šventųjų prašydavo gero derliaus ir gyvulių globos. Grįždami namo ūkininkai aplankydavo savo laukus, peržegnodami palaimindavo javus. Vakare piemenys gaudavo po šešis kukulius (kleckus).
Į pietryčius nuo šių kapinaičių (maždaug už kilometro) yra saugotinas gamtos paminklas - didingas klevas. Kitos kapinaitės yra apie puskilometrį į pietryčius nuo Jūros ir Deguvos upių santakos, 200 metrai į rytus nuo Jūros upės. Kapinaičių teritorija apjuosta pylimėliu ir grioviu, jos apaugusios mišku. Stovi medinis kryžius, datuojamas 1935 m., ir metalinis kryžius. Kapinės apleistos, jose nelaidojama".
Tačiau be šių reikšmingų senovės žemaičių laidojimo vietų, rajone turime gausybę kitų dėmesio vertų objektų. Kai kurios seniūnijos – jais itin turtingos. Pavyzdžiui, Bijotų seniūnijoje randamas ne tik Antininkų kapinynas, bet ir trys senkapiai. Tiek pat senkapių aptinkama ir Kvėdarnos seniūnijoje, Paragaudyje. Šis kaimas - bene daugiausiai archeologinių paminklų turinti vieta visame Šilalės krašte. Be jau minėtų senkapių, čia randamas ir Paragaudžio kapinynas bei pilkapynas. Jį praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje kasinėjo archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Mykolas Michelbertas. Vykdant archeologinių tyrinėjimų darbus, juos stebėjo ir K. Juknius. Pasak jo, ištirti mūsų protėvių palikimą yra itin svarbu, tačiau jis apgailestauja, kad tyrinėjimai atlikti tik nedaugelyje Šilalės rajono vietų. Mat tokie tyrimai kainuoja didžiulius pinigus.
Net keturi senkapiai stūkso Upynos seniūnijoje, o išlikusių senųjų kapinynų suskaičiuojama apie septynis. Tiek pat jų užfiksuota ir Kaltinėnų seniūnijos teritorijoje, vienu mažiau – Laukuvoje.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.