Šventais protėvių kapų kalneliais IV

„Kai traktoriumi traiškė kaulus, girdėjome net savo sodyboje..."

Traksėdžio seniūnijoje esantys Šiaudaliai – nedidelis, vos kelias trobas turintis kaimas, įsikūręs Dulkupio ir Lokystos santakoje. Čia, jauno pušynėlio pašonėje, dvelkia ramybe...
„Anksčiau Šiaudaliuose buvo septyni kiemai, o dabar dvi sodybos jau ištuštėjusios, vienos visai nebėra", - apie kaimą pasakoja čia gimusi bei užaugusi Zofija Vaitiekienė.

Su ja susitikome neatsitiktinai. Ji net ketvirtį amžiaus paaukojo Šiaudalių kaimo kapinaitėms ir senajam kapinynui.
„Jau dvidešimt penkeri metai kapukuose gyvenu...", - juokauja Zofija, dalindamasi nuoširdumu dvelkiančiomis istorijomis apie senąsias protėvių kapavietes, malonų bendravimą su kraštotyrininku Vladu Statkevičiumi ir, deja, kai kurių žmonių niekšiškumą.
Rūpintis kapeliais pradėjo kartu su vyru.

Septyniasdešimtuosius einanti Zofija daugiau nei bet kuris kaime atsimena ir gali papasakoti, kas dėjosi čia pokario metais. Daugiau žinotų nebent jos vyras Jonas, tačiau jau dvi dešimtys metų, kai jo nebėra tarp gyvųjų. Būtent jis, padedamas žmonos, buvo senųjų kaimo kapinaičių išsaugojimo iniciatorius.
„Prieš mirtį vyras prašė manęs nepalikti kryžių ir kapukų", - su grauduliu prisimena Z.Vaitiekienė.
 

Ir Zofija jų nepaliko. Kapų lankymas bei priežiūra moteriai tapo tarsi antru užsiėmimu. Dar laikydama ūkelį, į už poros šimtų metrų nuo jos namų esančius kapelius ji traukia, kai tik turi laiko ir nori pabėgti nuo kasdienių rūpesčių bei rasti vidinę ramybę.

Pagrindiniai Zofijos darbai kapinaitėse – žolės pjovimas, piktžolių ravėjimas, medelių bei kryžių priežiūra. Prie kiekvieno kryžiaus ji turi pamerkusi gėlių, Visų Šventųjų dieną uždega po žvakelę. Senuosiuose Šiaudalių kapukuose stovi šeši kryželiai ir du koplytstulpiai. Visi jie Zofijos bei velionio Jono iniciatyva pastatyti buvusių kapaviečių vietose. Kryžius padarė nevotiškiai Bronius Beržinis bei Juozas Simanauskas. Prisidėjo ir traksėdiškis Vydmantas (vardo moteris nebeatmena). Tik kas po tais kryžiais palaidoti, Zofijos teigimu, niekas tiksliai pasakyti negali...

Galėjo būti partizanas?

„Čia laidojo ne tik vietinius kaimo žmones, bet ir iš Gūbrių, Lapkalnio. Nežinau, gal ir mano pačios proseneliai čia atgulė, tik niekas iš mūsų nebežino tokių tolimų dalykų. Kai aš gimiau, Šiaudaliuose jau nebelaidodavo ir, kiek gyvenu, nėra buvę naujų kapų. Na, nebent galėjo slapčia būti palaidotas koks partizanas. Nenoriu to garantuoti, bet manau, jog tai įmanoma... Aš tais laikais dar buvau maža, kokių aštuonerių ar dešimties metų. Tačiau atsimenu, kad aplinkui vaikščiodavo nemažai partizanų, Šiaudaliuose bei kituose kaimuose jų būdavo labai daug. Žinau, slapstėsi ir Kuodaičiuose, ir Dargaliuose, Gūbriuose. Prieš keletą metų, vaikštinėdama aplink kapukus šienaudama žolę, pastebėjau mažas duobeles. Iš pradžių jos buvo visai nedidelės, bet kaskart vis labiau smego ir plėtėsi. Atrodo, jog kažkas galėjo būti čia užkastas. Spėju, kad partizanas... Apie tai buvau užsiminusi vienam žurnalistui iš Vilniaus, kuris prieš keletą metų čia buvo atvykęs. Jis svarstė, jog kažkas po apačia dūlėja. Tačiau toliau aiškintis jis, matyt, nebepanoro, nes daugiau taip ir neatvažiavo. Gal kas nors to imtųsi", - kalba Z.Vaitiekienė.

Vėtra pušų ir drebulių nepagailėjo, bet ąžuolo nelietė

Daugiau nei dvi dešimtis metų kapinaitėse besitvarkanti moteris puikiai žino kiekvieną jų kertelę ir apie atskirus elementus galėtų pasakoti valandų valandas. Štai pačiame viduryje stūkso itin senas akmuo, ant kurio iškalta 1910 m. data. Zofija sako, kad po šiuo akmeniu palaidoti Venckų giminės atstovai. Nuo akmens, prie kurio pristatytas ir kryželis, prasidėjo kitų penkių kryžių atsiradimo istorija. Tiesa, vieną teko performuoti. Nors kryžius buvo pagamintas iš seno, tvirto ąžuolo, kryžma neatlaikiusi vėjo bei laiko tėkmės, nukrito. Kadangi senosios į vietą įstatyti nėjo, o nauja prie seno kryžiaus nebūtų tikusi, Zofijos iniciatyva ant kryžiaus stovo atsirado liktarna.
„Pažiūrėkite, kokios pušelės užaugo per ketvirtį amžiaus. Visos mūsų rankomis sodintos. O koks galingas ąžuolas stiepiasi! Bet daug medžių čia jau iškirsta. Dėl senų drebulių, kurių kamienai buvo išpuvę, pjovimo pati prašiau paveldosaugininkų leidimo. Tuomet atsirado žmonių, kurie dėl to mane skundė... O prieš keletą metų nemažai žalos čia pridarė vėtra - išvertė drebules, išlaužė pušeles. Tada prašiau Rozvitos Beržinienės pagalbos. Ji daug kuo padėjo, į ją ne kartą teko kreiptis. Buvo ir toks atvejis, kai radau išniekintą savo statytą kryžių... Ir kam jis galėjo užkliūti?.." – nesupranta šitokio poelgio Zofija.

Išarė penkias kaukoles

Z.Vaitiekienė papasakojo apie Šiaudalių senkapyje atkastus radinius. 1987-1988 metais traktoriumi buvo išartas visas laukas, esantis priešais kapinaites. Į paviršių buvo išversta daugybė žmonių kaulų...
„Sakėme, kad neartų, tačiau niekas neklausė. Kai traktorius pradėjo važiuoti, kauliukai ėmė taip traškėti! Girdėjome net savo kieme. Buvo baisu, per širdį ėjo tas garsas... Tąkart radome penkias kaukoles, labai daug kaulų. O kiek dar jų sutraiškė... Patys su vyru, dukra ir žentu surinkome tuos kaulelius, sudėjome į celofaninį maišą ir užkasėme kapukuose, po kryžiumi. Širdis neleido kitaip... O buvo ir tokių, kurie elgėsi niekšiškai. Vieną kaukolę aptikome padėtą kapeliuose, ant akmens, kur nuolat sėdėdavo Statkevičius. Ar kažkas norėjo pasišaipyti iš jo, kad sėdi čia per dienas, ar kitokių kėslų turėjo... Visokių žmonių buvo ir yra", - pasakoja Zofija.

„Statkevičius buvo labai šiltas žmogus"

Anot Z.Vaitiekienės, kraštotyrininkas čia būdavo itin dažnas svečias. Apsilankydavo kiekvieną pavasarį, kai tik išardavo lauką. Atvykdavo anksti rytą ir iki vakaro, kol atvažiuodavo autobusas, kuisdavosi arimuose, rymodavo ant minėto akmens.
„Jis buvo labai atsidavęs tam, ką daro, tokių retai tesutiksi. Kokį darbą jis padarė! Kiek reikėjo kantrybės ne tik kapinyną tyrinėti, bet ir viską surašyti. Atsimenu jį su didele pagarba. Esame kartu ir po mano dirvą žvalgęsi, tačiau neaptikome jokių laidojimo pėdsakų", - sako Zofija, kurios žemė ribojasi su senkapiu.

Apie Šiaudalių kaimo senkapio radinius savo rašytinėje medžiagoje Šilalės krašto istorijai 1994 m. V.Statkevičius rašė: „Dulkupio kairiajame krante, netoli santakos su Lokysta, šalia kaimo kapinaičių, yra senkapis. Ariamame lauke arčiau kapinaičių pastebėta arba mirusiųjų deginimo apeiginė vieta, arba suardyti degintų mirusiųjų kapai. Šiaurinėje bei rytinėje senkapio dalyje aptikta nudegintų mirusiųjų griaučių ir įkapių. Spėjama, kad šiame senkapyje laidota VIII-XV a.

Rasti ginklai: dviašmenis kalavijas, vienašmenis kalavijas, įmoviniai ietigaliai, įtveriamos strėlės antgalis, peilių geležtės. Iš darbo įrankių aptiktas įmovinis kirvis, miniatiūrinis pentinis kirvukas, peilių geležtės, akmeniniai verpstukai, gintarinis verpstukas. Gerai išsilaikiusių žalvarinių papuošalų rasta nedaug. Vytinių antkaklių – tik fragmentai. <...> Degintų kapų plotelyje buvo daug žiedų paplatinta bei pastorinta priešakine dalimi, o apyrankių - nedaug. Aptikti keli fragmentai juostinių apykaklių siaurėjančiais galais, cilindrinių apykaklių su trikampio iškyla per vidurį ir keli fragmentai įvijinių apyrankių. Degintų kapų plotelyje rasta labai daug mėlyno stiklo karoliukų bei žalvarinių žvangučių".
Nemažai radinių, daugiausiai mėlyno stiklo karoliukų ar papuošalų nuotrupų, kraštotyrininkui perdavė atsitiktinai juos radę gyventojai. O senkapio teritorijoje, norėdami deramai pagerbti čia palaidotų senovės lietuvių dvasias, Z. ir J. Vaitiekai 1992 m. pastatė kryžių bei apsodino jį pušaitėmis.
„Toks buvo mūsų noras. Kitaip sąžinė nebūtų leidusi ramiai gyventi..." – ištaria Zofija.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.