Šventais protėvių kapų kalneliais V

Kliūkių kapinaitės - buvęs bažnyčios šventorius

Kliūkių kaimo kapeliai yra pačioje Sungailų sodyboje, visai netoli Varsėdžių-Upynos kelio. Mus su kraštotyrininku Klemensu Lovčiku pasitinka šeimininkė Janina Sungailienė. Jiedu - seni pažįstami. Sungailai prižiūri kapukus, o Klemensas rinko apie juos istorinę medžiagą. Iš savo Amatų muziejaus jis paaukojo kelis metalinius kryžius, kurie dabar stovi kapinaitėse, - pakeitė kažkada stovėjusius ir sunykusius medinius.

Kapeliai yra aptverti, jog neprieitų gyvuliai, aiškiai matyti, kad juose nupjaunama žolė. Labai nedaug belikę senųjų kapinaičių, kurios būtų šitaip prižiūrimos.

- Vyras aptvėrė, vasarą du sykius nušienauja, - pasakoja šeimininkė.

- Tiek tos priežiūros, - pakalbintas kuklinasi Klemensas Sungaila. - Žolę nupjaunu, kryžius kelis sykius nutepiau bronziniais dažais.
Kapinaitės - labai gražioje vietoje, ant aukštokos kalvelės.
- Tai bažnytkalnis, - sako šeimininkas. - Kažkada čia stovėjo bažnyčia, o jos link vedė medžių alėja.

Ji po karo buvo iškirsta, tačiau K.Sungaila tikina, jog dar galima įžiūrėti jos likučių. Čia buvo laidojami žmonės ne tik maro laikais, bet ir gerokai vėliau. Kai K.Lovčikas rinko istorinę medžiagą, senieji kaimo gyventojai dar prisiminė paskutiniuosius laidojimus. 1971-aisiais apie tai jam pasakojo Steponas Gajauskas, kuriam tada buvo septyniasdešimt vieneri. Pokario metais į kapelius žmonės eidavo giedoti gegužinių giesmių.
- Per Vėlines žvakių uždegame, - sako J.Sungailienė.
- Nyksta kapeliai, išeina žmonės... Kas juos prižiūrės, kai manęs neliks?.. - klausia K.Sungaila.

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.