Šventais protėvių kapų kalneliais VII

Jei tik Žąsino žemė galėtų prabilti...

Žąsino kaimo senkapis iš kitų rajone esančių valstybės saugomų archeologijos paminklų išsiskiria tuo, jog yra bene labiausiai ištyrinėtas ir aprašytas. Ne vieną vasarą čia plušėjo šviesaus atminimo kraštotyrininkas Vladas Statkevičius, mokslinės archeologų ekspedicijos. Kuo gi tas senkapis toks garsus?
„Apsukau ratą, žiūriu - vagoje numirėlis..."

Apie senąsias protėvių laidojimo vietas daug geriau ir vaizdingiau pasakoja ne knygos, mokslininkų medžiaga, o patys kaimo žmonės. Visai netoli, gal per kokius pusantro šimto metrų nuo Žąsino kapukų bei senkapio, stovi Tubučių sodyba. Joje po tėvų mirties šeimininkauja Leonas Tubutis. Žąsine jis gimęs ir augęs, tik kol dirbo, teko apsistoti rajono centre. Iš vaikystės bei jaunystės Leonas yra išsaugojęs galybę prisiminimų ir apie kapukus galėtų kalbėti valandų valandas.

„Sako, kad čia laidojo lietuvius, o toliau, kapukuose, - jau švedus. Galima daug ką pasakoti, bet pasakysiu, ką pats žinau. Mano tėvas Vincas Tubutis kasė griovius ir atkasė žmogaus palaikus. Aišku, belikę tik kauliukai. Išsiaiškino, jog buvo raitelis, mat rado auksinį kardą, rankeną, pentinus. Įsivaizduojate - auksinį kardą! Tėvas viską atidavė mokslininkams, dabar šie radiniai yra saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje. O juk galėjo sau pasilikti, parduoti už velniškus pinigus!" - intriguoja Leonas.

Kaip atrodė jo tėvo aptikti ginklai bei kiti dirbiniai, kokį sujudimą visuomenėje tai sukėlė, vyras sako nebepamenantis, nes tuomet arba jo dar visai nebuvo, arba buvęs labai mažas. Tik žino, ką pasakojo artimieji. Visgi po maždaug dvidešimties metų ir pačiam Leonui pasikartojo panašus įvykis.
„Kolūkio pradžioje dirbau traktorininku. Valdžia liepė suarti visus laukus. Sėdau į traktorių, apsukau vieną ratą, suku antrą ir žiūriu – numirėlis vagoje guli. O aš tų numirėlių visada baisiai bijojau. Tai atėjo tėvukas, surinko kaulus ir, sudėjęs į maišą, palaidojo", - prisimena.

Rasta per du šimtus kapų

Senkapis buvo ariamas bei niokojamas ne vienerius metus, o apie 1929–1937 m. iš jo dar buvo kasamas ir žvyras. Maždaug 1966-aisiais šiuo archeologiniu paminklu susidomėjo V. Statkevičius, kurio iniciatyva ardomieji žemės ūkio darbai buvo nutraukti bei pradėtas senkapio tyrinėjimas. Nemažai laiko tam skyrusio kraštotyrininko radiniai, kurių būta išties nemenkų, sudomino Vilniaus archeologus. Čia savo ekspedicijos grupę atsiuntė ir jai vadovauti ėmėsi garsi mokslininkė Laima Vaitkunskienė. Per keturis kasinėjimo sezonus surasti 203 kapai, priklausantys X–XII a. Archeologai nustatė, jog vyravo tradicija mirusiuosius laidoti nedegintus, nors aptikta net 13 sudegintų žmonių palaikų.
„Griaučiai sudūlėję, bet drabužių, papuošalų liekanos, jų padėtis kapavietėje liudijo, kad mirusieji karstuose guldyti aukštielninki, ištiestomis kojomis, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Akivaizdi tendencija vyrus bei moteris laidoti priešingomis kryptimis: vyrus guldė galva į šiaurės rytus, moteris – į pietvakarius. Žinoma, būta ir išimčių. Sudegintųjų palaikai laidoti tokio pat dydžio duobėse bei karstuose kaip nedegintieji. Iš apeiginio laužo paprastai tebūdavo pasemiamas simbolinis sudegusių kaulų žiupsnelis bei paberiamas karste. Į jį sudedamos ir įkapės, tarp kurių pasitaikė ir pabuvojusių laužo liepsnose. Pagal to meto vakarinių žemaičių paprotį, vietos diduomenei priklausantiems vyrams, turtingų šeimų berniukams į kapą įdėdavo paaukoto žirgo galvą, o kartais dar ir apatines kojų dalis su kanopomis. Paprastai gyvulio galva būdavo virš karsto, ant vieno jo galo. Ant kito galo – žirgo reikmenys bei papuošalai (žalvarinės antkaklės, geležiniai žąslai, kartais su visomis kamanomis, balno kilpos, sagtys). Kapuose rasta ginklų, papuošalų, raitelio ir žirgo aprangos daiktų, kitų namų apyvokos reikmenų", - rašoma mokslininkų išvadose.
Archeologams pavyko atkurti ir įspūdingai atrodančią IX–XII a. puošnią metalinę moters kepurėlę. Tokiais prašmatniais galvos apdangalais, galėjusiais sverti daugiau nei kilogramą, Žąsine rastos palaidotos keturios moterys. Teigiama, kad jos – itin aukšto visuomenės sluoksnio atstovės, mat neturtingieji buvo laidojami kur kas kukliau. Be to, Žąsine aptikta ir ryškių žemaičių kultūros savasties simbolių – beveik visuose kapuose rasta po vieną ar du gintarinius amuletus.

„Koplytėlė išsipusčiusi lyg provincijos dama"

Šalia senkapio, kiek aukščiau, pakilus į kalniuką, yra senosios Žąsino kaimo kapinaitės. Jas tarsi galingos kolonos juosia aukšti, tvirti ąžuolai, o praeivio akį jau nuo keliuko patraukia aiškiai matoma balta koplyčia. Iki jos veda akmeninis takelis, iš abiejų pusių apaugęs tvarkingai apgenėtais krūmais.

Žąsino kaimo kapinaitėse stūksančią koplytėlę yra aprašęs istorikas Vytenis Almonaitis: „Pasakojama, jog ji pastatyta bažnyčios vietoje. Tikėtina, kad tai tiesa, nes viename 1588 m. Raseinių žemės teismo akte minima Žąsino bažnyčia ar koplyčia. Dabartinis statinys, rodos, bus iškilęs XX a. pradžioje. Kraštotyrininko V.Statkevičiaus žiniomis, koplytėlės autorius – Siautelių kaime gyvenęs liaudies menininkas Aleksandras Klimanskis. 1908-aisiais atsikėlęs iš Rygos į Šilalės kraštą, jis tris dešimtmečius darbavosi įvairiose Žemaitijos vietose, lipdydamas šventųjų skulptūras, statydamas monumentalius paminklus. Už parodytą palankumą sovietinei valdžiai 1941 m. meistrą sušaudė vokiečiai.
Žąsino koplytėlė išsipusčiusi lyg provincijos dama. Savaip interpretuodamas XIX a. pirmoje pusėje populiarų stilių, A.Klimanskis jai suteikė ampyro (vėlyvojo klasicizmo atmainos) bruožų. Koplytėlė yra dvitarpsnė, su įmantria viršutiniąja dalimi. Ant masyvaus apatinio „kubo" stovi keturios kresnos kolonos, dekoruotos mėgdžiojant antiką. Jos laiko varpo formos kupolą su kaltine saulute viršuje. Apatinėje dalyje yra nišos su skulptūromis, o viršutinėje – kryžius. Vietiniai gyventojai dar prisimena, kad seniau kiekvieną gegužę prie koplytėlės vykdavo pamaldos. Sovietmečiu ji gerokai apgriuvo, tačiau 1993 m. buvo atnaujinta".

Siautėjo vagys ir savivaliautojai

Nemažai įdomių pasakojimų ilgametis Žąsino gyventojas Leonas žino apie kaimo kapinaites. Pasirodo, tokios, kokios jos yra šiandien, – tik tai, kas liko nesugriauta. Kai kolūkis statė kiaulių fermą, buvo liepta išgriauti kapines juosusią akmeninę tvorą ir akmenis vežti į statybas. Negana to, daug metų protėvių amžino poilsio vietą siaubė vagys.

„Mano teta Uršulė Varaniutė buvo partizanų sekretorė. Pamačiusi, jog plėšikai išvogė iš kapukų skulptūrėles, ji iš Šiaulių užsakė kitas. Tačiau gavo ne tokias, per mažas, tad vėl turėjo ieškoti. Ji čia viską tvarkė, prižiūrėjo. Po to vagys vėl buvo įsisukę, šv. Roką paėmė. Dabar bėra tik Marija.
Anksčiau kapinėse augo ir senas ąžuolas. Bet buvo visas jau išpuvęs, mes, vaikai, pro jį kiaurai landžiodavome. Vietiniai ėmė bijoti, kad jis neužvirstų ant koplyčios, todėl nutarė nupjauti. O tai buvo talka! Visas kaimas subėgęs pjovė, nes galingas medis buvo. Kaip Dionizo Poškos Baubliai. Kažkada kapinėse stovėjo ir daug senų kryžių, deja, visi išvirto, liko tik vienas", - atsimena L.Tubutis.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.