Šventais protėvių kapų kalneliais VIII

Kiaukai gali didžiuotis – jų kapinaitės bene gražiausios rajone

„Kiaukai – kadaise buvęs tankiai apgyvendintas kaimas, kurio įsikūrimo pradžia minima dar I-IV amžiuje. Kaimas įsikūrė pietvakarinėse etninės Žemaitijos žemėse, kurios nuo seno ribojosi su pajūrio kuršiais, buvo artimos jiems ir, laikui bėgant, įvardintos kaip Karšuvos žemės krašto dalis", – rašoma stende, esančiame prie senųjų kaimo kapinaičių. Nieko panašaus visame Šilalės krašte iki šiol dar neteko matyti: ieškant kapinaičių, tekdavo klampoti pievomis ar brautis pro tankius krūmynus, o šįkart jas pasiekėme mediniais laiptais, mus pasitiko ne išvirtę kryžiai ar medžiai, bet mūrinė koplytėlė, naujas koplytstulpis ir jaunų pušaičių ošimas. Vaizdas – akiai išties mielas, nors greta kapinių gyvenanti Marytė įspėja: anksčiau ir čia nebuvo taip gražu.

Kapinaites antram gyvenimui prikėlė verslininkas

„Kiaukuose gyvenu jau daugiau nei keturiasdešimt metų ir galiu pasakyti, kad pradžioje čia nieko nebuvo. Kapinėlės buvo apleistos. Tai toks Aleksandras Trijonis ir Petras Gudauskas pasvarstė, jog gal ir iš mūsų čia kas yra palaidota, reikia jas sutvarkyti. Jų iniciatyva, su mano vyro pagalba, žmonės kapines aptvėrė spygliuota tvora. Tada jau ėjo suprasti, kad čia kažkas yra. O 2009-aisiais iš Kiaukų kilęs verslininkas Pranciškus Jurgutis visus kapukus gražiai aptvėrė nauja tvora, apsodino pušaitėmis, išpjovė senus medžius. Ir naują medinį paminklą pastatė, laiptus, medinius takus įrengė. Tik va, vieno dalyko taip ir nepadarė. Prašiau, jog sutvarkytų koplytėlę. Bet darbininkai tik pataškė pataškė cemento... Dabar jau viskas trupa, nebespėju šluoti. Prieš Velykas apėjau, o šit, kiek visko vėl pribirę", - pasakoja Marytė Vėlavičienė, ne tik besirūpinanti, kad prie koplytėlės būtų tvarka, bet ir atnešanti gėlių, pamerkianti medžio šakelių, uždeganti žvakę.

Ir Kiaukų kapelių neaplenkė vagys

Jos pasakojimu, 1934-aisiais kiaukiškio Jeronimo Jasudo pastatyta koplytėlė yra mačiusi ir tikrai niekšiškų poelgių. Prieš daugelį metų ilgapirščiai nepastebėti įslinko į kapinaites. Jų grobis buvo puošni (o galbūt ir vertinga) Marijos skulptūra.
„Kai įvyko ta vagystė, tokia vietinė gyventoja Stasė Šimkienė iš kažkur gavo Marijos formą ir savo rankomis nulipdė naują statulą. Tačiau, matote, ji nėra daili. Nežinau, ką su ta koplytėle daryti. Kai tvarkė kapines, prašiau, jog iš tų pačių lėšų ir naują Mariją nupirktų. Jis sakė, kad viskas bus padaryta, tvirtai pažadėjo, bet kur tau... Neseniai čia buvo atvažiavę ir paveldosaugos specialistai. Ir jiems tą patį sakiau, nors dabar jau vargu ar remontas bepadės - reikia vos ne naują koplyčią statyti. Tik, aišku, rimtas žmogus tuo turėtų užsiimti", - įsitikinusi moteris.
Pasiteiravus, ar negalėtų pagelbėti kapinaites antram gyvenimui prikėlęs verslininkas, Marytė gūžteli pečiais: „Tai kad jis gyvena Klaipėdoje, kažin, ar dažnai į tėviškę beatvažiuoja".

Kapinių šventinimas palydėtas šokiais ir dainomis

Kiaukų gyventoja mielai pasidalija prisiminimais iš prieš penkerius metus vykusių kapinaičių šventinimo iškilmių. Jų pašlaitėje stovintis paminklinis akmuo bei jame įrėžtas užrašas byloja, jog tai vyko 2009 m. birželio 7-ąją.

„Tūbinių bažnyčioje buvo aukojamos šventinės Mišios, susirinko labai daug žmonių. Po to visi grįžome čia, kunigas pašventino kryžių, pasimeldėme už protėvius. Na, o tada buvo balius. Tokio Kiaukai dar nematė ir negirdėjo. Daug garsių dainininkų koncertavo: ir Paškevičius, ir Cicinas su šokėjomis, ir dar kažkas. Žmonėms labai patiko, dar ilgai šnekėjo", - prisimena tą vasarą Marytė.

Nebėra nieko, kas saugotų kaimo praeitį

Deja, daugiau faktų apie Kiaukų kaimo kapinaites iš jos sužinoti nepavyko. Priežastis paprasta – nykstančiame kaime nebėra žmonių, menančių senus laikus bei žinančių daugiau apie tai, kas atgulė protėvių amžino poilsio vietoje. M.Vėlavičienė lenkia pirštus ir skaičiuoja, kiek Kiaukuose bestovi trobų ir kiek jose beliko gyventojų. Minėdama pavardėmis, ji įvardija netoli septyniasdešimties. Prieš devynerius metus čia užregistruota beveik šimtas žmonių, o Kiaukų kaimo stende rašoma, kad 1923 m. čia gyveno 263 gyventojai, dar anksčiau, prieš šimtmetį, 1821-aisiais, – 262.
„Matote, kiek bėra. Kai aš čia atsikėliau iš Paragaudžio, buvo didelis kaimas. Dabar kas išvažiavo, kas iškeliavo Anapilin. Mano amžiaus žmonių kaime tėra šeši. Ir kažin, ar Vincas Dargužis, seniausias kiaukiškis, begalėtų ką papasakoti apie kapinaites. Mes esame per jauni, jog ką nors žinotume. Jau daug metų žmonės nieko apie jas nekalba. O ir šnekėti nėra ko – niekas jose seniausiai nelaidoja. Kiek teko girdėti, kapinaitės yra labai senos, iš maro laikų. Tačiau kas jose atgulė – nežinoma. Viename kryžiuje dar matyti raidės, bet jos - ne lietuviškos, o lenkiškos arba dar kažkokios. Kitame kryžiuje visi įrašai išdilę", - sako M.Vėlavičienė.
Ji tvirtina jaunystėje girdėjusi kalbų esą senovėje Kiaukų kapinaitėse motinos laidodavusios staiga mirusius kūdikius, neišnešiotus naujagimius. Tačiau šių žodžių pagrįstumo patvirtinti negali – gali būti, kad jos yra tik žmonių pramanai: gal iš piktumo, gal norint įbauginti.
Beje, pati Marytė, paklausta, ar nebijo gyventi šalia kapinių, tikina apie tai negalvojanti: „O ko man bijoti? Aš juk nieko pikto nepadariau. Kiek čia gyvenu, nėra nė sykio kas pasivaidenęs ar išgąsdinęs..."

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.