Šventais protėvių kapų kalneliais X

Pra­žy­du­sios pa­kal­nu­tės sau­go pro­tė­vių ra­my­bę

Did­kie­mio se­niū­ni­ja tiek sa­vo te­ri­to­ri­ja, tiek gy­ven­to­jų skai­čiu­mi yra be­ne ma­žiau­sia ra­jo­ne. Ta­čiau ka­žin ar kas nu­gin­čys, jog ir vie­na gra­žiau­sių. Gy­ven­ti Did­kie­my­je, iš vi­sų pu­sių ap­juos­ta­me Jū­ros upės, iš­rai­žy­ta­me Žiur­žmo­čio, Ur­de­nos upe­liais, pa­si­da­bi­nu­sia­me įspū­din­go­mis ato­dan­go­mis, yra ir ge­ra, ir ra­mu. Ne­to­li, maž­daug apie 3 ki­lo­met­rus nuo se­niū­ni­jos cen­tro, ap­sup­ti se­nų, ga­lin­gų me­džių, ži­lą pra­ei­tį me­na Lau­me­nų kai­mo ka­pu­kai. O ap­lan­kius juos šio­mis die­no­mis, kva­pą už­gniau­žia iš­ti­sos pa­kal­nu­čių plan­ta­ci­jos, sklei­džian­čios ne tik gro­žį, bet ir nuo­sta­bų kva­pą...

Nau­jam gy­ve­ni­mui ka­pi­nai­tės at­gi­mė per­nai

Did­kie­mio se­niū­nė Vil­ma Kas­naus­kie­nė sa­ko, jog iki 2013-ųjų ka­peliai at­ro­dė ne­kaip. Nors jie ne­bu­vo už­mirš­ti ir nuolat su­lauk­da­vo tvark­da­rių, ta­čiau iki ga­lo vi­si rei­ka­lin­gi dar­bai taip ir ne­bū­da­vo už­bai­gia­mi. Pa­ga­liau per­nai juos pa­vy­ko įveik­ti. La­biau­siai už tai se­niū­nė yra dė­kin­ga lau­me­niškiui Juo­zui Ne­ver­daus­kiui.
„Žmo­gus tik­rai dir­bo „nuo dū­šios". Iki tol čia bu­vo vien krū­my­nai, gu­lė­jo su­vers­tos ša­kos. Juo­zas nu­ge­nė­jo me­džius, iš­kir­to krū­mus, nu­šie­na­vo žo­lę, iš pa­lau­kių su­rin­ko ir sa­vo trak­to­riu­mi su­ve­žė žmo­nių su­krau­tus ak­me­nis – da­bar jie tar­si sa­vo­tiš­ka puoš­me­na. Jo žmo­na net­gi gra­žų dar­že­lį pa­da­rė, pa­so­di­no gė­lių. Pa­žiū­rė­ki­te, vi­sai ki­tas vaiz­das", - džiau­gia­si V.Kas­naus­kie­nė.

Pla­nuo­se - nau­jas kry­žius ir tvo­re­lė

Pa­sak se­niū­nės, pa­gra­žė­jusios Lau­me­nų ka­pinaitės vie­ti­niams da­bar ke­lia ne­ma­žą pa­si­di­džia­vi­mą, o veik­lių bei ini­cia­ty­vių žmo­nių dė­ka čia dar pla­nuo­ja­ma pa­sta­ty­ti nau­ją me­di­nį kry­žių.
„Lau­me­nų se­niū­nai­tės ir kai­mo fel­če­rės Vi­dos Jakš­tie­nės vy­ras Al­gir­das tu­ri auk­si­nes ran­kas, iš me­džio ge­ba su­kur­ti ko­ne vis­ką, tad yra pa­ža­dė­jęs iš­drož­ti gra­žų, di­de­lį kry­žių. Tai – jų šei­mos ini­cia­ty­va. Kry­žių ža­da­me sta­ty­ti už pa­min­klo, ku­ris per­nai taip pat bu­vo at­sta­ty­tas. Te­ko jį su­lip­dy­ti iš tri­jų da­lių, bu­vo vi­sai iš­griu­vęs. Ma­žą kry­že­lį jo vir­šu­je taip pat su­meist­ra­vo A.Jakš­ta", - pa­sa­ko­ja se­niū­nė.
O se­niū­ni­jos ini­cia­ty­va no­ri­ma ka­pelius ap­tver­ti gra­žia tvo­ra, pa­da­ry­ti var­te­lius, nes da­bar jų vie­tą žen­kli­na tik aukš­ta­ū­giai ber­žai ir ąžuo­lai. Be to, se­no­ji pro­tė­vių am­ži­no­jo po­il­sio vie­ta iš vi­sų pu­sių yra ap­sup­ta dir­ba­mų lau­kų bei pie­vų. Tad ka­pi­nai­tės nė­ra ap­sau­go­tos nuo ap­link be­si­ga­nan­čių gy­vu­lių.
„Ži­no­ma, kaž­ko­kių gran­dio­zi­nių dar­bų ne­pri­pla­nuo­si. Kol kas gal­vo­ja­me tik apie kry­žių bei tvo­rą. Kai vis­kas bus pa­da­ry­ta, pa­si­kvie­si­me ku­ni­gą pa­šven­tin­ti. Gal­būt ko­kias nors iš­kil­mes kai­mo žmo­nėms su­reng­si­me", - svars­to V.Kas­naus­kie­nė.

Anuo­met gy­va­vu­sios tra­di­ci­jos jau pa­mirštos

Kaip ir dau­gu­mą Lie­tu­vos kai­mų, taip ir Lau­me­nus ne­gai­les­tin­gai pra­re­ti­no emig­ra­ci­ja, pras­ta de­mog­ra­fi­nė pa­dė­tis. Se­niū­nė žval­go­si ap­link iš­si­bars­čiu­sias so­dy­bas ir gar­siai skai­čiuo­ja, kiek kai­me bė­ra gy­ve­na­mų tro­bų:
„Ten, kur tas gra­žus na­mas, kaž­ka­da bu­vo se­no­ji me­di­nė kai­mo mo­kyk­la. Bet ji su­de­gė, o jos vie­to­je įsi­kū­rė žmo­nės, gra­žiai su­si­tvar­kė so­dy­bą. Lau­me­nuo­se tro­bų iš vi­so bus ko­kios aš­tuo­nios. Ne­ži­nau, nė kaip skai­čiuo­ti: ki­tur sto­vi dvie­jų ga­lų tro­bos, tad jei skai­čiuo­tu­me pa­gal gy­ven­to­jus, jų bū­tų daug dau­giau".
De­ja, ką nors papasakoti apie se­ną­sias kai­mo žmo­nių tra­di­ci­jas, su­si­ju­sias su lai­do­ji­mu ar pro­tė­vių pa­ger­bi­mu, Did­kie­mio se­niū­nė ne­ga­lė­jo, mat yra ne vie­ti­nė, čia at­si­kė­lu­si tik 1993-iai­siais. Ta­čiau iš se­nų­jų vie­tos gy­ven­to­jų ji sa­ko ka­dai­se gir­dė­ju­si, jog Lau­me­nuo­se, kaip ir ki­tuo­se kai­muo­se, ge­gu­žės mė­ne­siais vyk­da­vo mo­ja­vi­nės – ge­gu­ži­niai gie­do­ji­mai. Ta­da, pa­sak anuo­me­ti­nių vie­ti­nių, į vie­ną vie­tą su­si­rink­da­vęs vi­sas kai­mas. Ta­čiau ši tra­di­ci­ja nu­trū­ko, o at­gai­vin­ti ją var­gu ar kas ry­šis...

Bi­ru­tė SRĖBALIŪTĖ
Al­gi­man­to AMBROZOS nuotr.