Šventais protėvių kapų kalneliais XII

Košių kapinaitės skęsta žolėse...

Jau pusmetį keliaudami po įvairiausius rajono kampelius ir lankydamiesi protėvių amžinojo poilsio vietose, matėme visokių vaizdų. Vienur mus pasitiko išdidžiai ošiantys medžiai, tvarkingi takeliai, žydinčios gėlės, nauji arba atstatyti kryžiai, daug ko mačiusios grakščios koplytėlės. Kitur akys per daug nesidžiaugė: teko klampoti per pievas, brautis pro plačiai išsiraizgiusius krūmynus, skaičiuoti išvirtusius ne tik medžius, bet ir kryžius... Laimė, jog visgi dažnesnis buvo pirmasis vaizdas. Iki tol, kol neapsilankėme Košiuose. Ir nors kaimas turi unikalų, į saugomų Lietuvos archeologijos paminklų sąrašą įtrauktą senkapį, nei juo, nei gretimai esančiomis kapinaitėmis tinkamai nepasirūpinama...

Parodyti, kur ieškoti senkapio bei kapinaičių, paprašėme senųjų kaimo gyventojų. Tiesa, į pagalbą atskubėjęs Jonas Denapas apgailestavo, jog net ir vyriausi Košių žmonės vargu ar galėtų ką nors papasakoti apie kapukus, mat nei laidojimų, nei bendruomeniškų talkų ar kitokių įvykių šiose vietose nebėra jau daugelį metų.„Kiek mes mename, niekas čia nebuvo laidotas", - sako vyriškis.
Tačiau iš kur senkapio teritorijoje - tiek daug kryžių bei senų paminklų? Juos net suskaičiuoti sunku: vieni dar stovi, kiti jau nuvirtę. J.Denapas paaiškino, jog nei paminklai, nei kryžiai veikiausiai laidojimo vietų nežymi. Juos, senus ir panaudotus, čia suvežė bei paliko kaimo žmonės.
„Tie paminklai yra pargabenti iš kitų kapinių. Kad nereikėtų mesti į šiukšlyną, juos žmonės čia sustatė. Gyveno Košiuose tokie buvę mokytojai Jasinskiai. Jie tikriausiai ir bus viską suorganizavę", - svarsto žmogus.
Tačiau, rodos, be šių piliečių iniciatyvos, Košiuose daugiau taip ir neatsirado nė vieno, kuris labiau senosiomis laidojimo vietomis pasirūpintų. Ir nors seniūnija kartais atsiunčia darbininkų nušienauti žolę, tvarkos čia akivaizdžiai trūksta. Niekas nesiima išvirtusių paminklų atstatyti, nudažyti bebaigiančių surūdėti kryžių.
„Anksčiau čia dar daugiau krūmų buvo prižėlę, bet seniūnija iškirto", - tikina J.Denapas.
Garsiai pasvarsčius, galbūt netoliese esančiuose kaimo kapeliuose rasime gražesnį vaizdą, vyriškis abejodamas atsidūsta: „Turbūt ne..."
Jo abejonės pasirodė pagrįstos. Tai, ką išvydome, nuvykę prie kapinaičių, džiugesio nekėlė. Aukštose žolėse styrojo dviejų metalinių kryžių viršūnės, ir tik iš jų galėjai suprasti, kad tai yra kapinės.
„Ir čia viskas buvo smarkiai apžėlę. Tik prieš kokius trejus metus krūmus iškirto.", - sako J.Denapas.
Akivaizdu, kad dabar šioje vietoje taip pat būtina panaši talka, mat iki kapelių vidurio per pusę žmogaus ūgio siekiančias žoles net sunku nusigauti. O ir tankūs medžiai baigia užstoti visą jų vaizdą.
Pasak J.Denapo, tarti keletą žodžių apie Košių kapukus galėtų nebent šalia jų gyvenantis Vaclovas. Tačiau jis nėra tikrasis vietinis, be to, jau kuris laikas yra išvykęs.
Galbūt Vaclovas būtų pasidalinęs savo patirtimi ir įžvalgomis: gal anksčiau čia vaidendavosi, gal vaidenasi ir dabar? O gal vyksta kokie kiti mistiniai dalykai?
„Ne, nieko panašaus nesu girdėjęs. Pas mus vaiduoklių nėra, tik vagių..." - juokiasi J.Denapas ir patikina, jog su keistais bei mistiniais reiškiniais Košių gyventojai nėra susidūrę.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Modesto MOTUZO nuotr.