Šventais protėvių kapų kalneliais XIII

Dvi Lileikėnų kapelių legendos

Lileikėnų kaimo kapeliuose dar stovi keturi kryžiai. Vienas - akmeninis. Ant jo užrašyta: „Už amžiną atilsį. 1926". Šiandien niekas nežino, kas jį pastatė. Tačiau tai - ne pati didžiausia šitų kapelių paslaptis.

Aldona Štropilienė prisimena, kad čia kaimo žmonės gegužės mėnesį susirinkdavo giedoti giesmių. Nebeliko giesmininkų, išnyko tradicija. Kapelius prižiūrėjo Skolestika Šerpytienė, o kai jos nebeliko, kažkas ir dabar dar ateina, lapkričio pirmąją padega žvakelių. Pajūrio seniūnijos atsiųsti darbininkai nušienauja žolę.
Kada čia paskutinį sykį laidoti žmonės? A.Štropilienė yra girdėjusi, jog, baigiantis karui, čia buvo palaidoti keli vokiečių kareiviai. Tačiau ji kilusi ne iš tų vietų, pati prisiminti nieko negali. Daugiau apie tai galėtų papasakoti Lileikėniškis Stasys Bernotas.
Jis čia gimęs ir augęs. Kai prasidėjo karas, Stasiukui buvo penkeri. Spingio kalne kaimas turėjo išsikasęs bunkerį, dar ir dabar yra likusi šiokia tokia jo žymė. Atbildėjus frontui, čia pasislėpė Bernotai ir keturios Šerpyčių šeimos. Kažkas iš kaimynų turėjo žiūronus, sumanė jais pasidairyti po apylinkes. Vokiečiai užmatė smalsautoją, palaikė šnipu. Visus išgrūdo iš bunkerio, nuvarė į Jūros pakrantę, reikalavo išduoti tą „šnipą". Kas žino, kuo būtų tai pasibaigę, jeigu ne S.Šerpytienė. Dar merga būdama ji tarnavo Klaipėdos krašte pas vieną vokiečių ūkininką, išmoko kalbėti vokiškai. Dabar žiūri - pažįstamas vokiečių karininkas, to ūkininko sūnus! Pasikalbėjo jiedu kažką vokiškai, ir tas karininkas visus paleido. O kitame Jūros krante, Keberkščių kaime, gyvenusiam dvarininkui Juškevičiui nuotykis pasibaigė tragiškai. Artėjant vokiečiams, jis virš savo dvaro iškėlė baltą vėliavą. Besitraukdami rusai pamatė ir peršovė kaip „išdaviką". Atėję vokiečiai dar mėgino gelbėti, bet jau buvo po laiko. Vokiečių laukęs dvarininkas mirė.
Kada frontas atidundėjo antrą sykį, Stasiui jau buvo devyneri. Vokiečiai tikėjosi Jūros krante pasipriešinti rusams, darė įtvirtinimus. Visas Jūros slėnis buvo išvalytas nuo medžių ir krūmų, apraizgytas spygliuotų vėlų tvoromis. Tačiau pasipriešinimas vokiečiams nepavyko. Rusai juos apėjo kažkur iš kitų pusių. Šioks toks susišaudymas buvo - rusų tanketė pamušė bėgančią vokiečių tanketę. Visi penki tanketėje buvę vokietukai žuvo. Žmonės juos nunešė į Lileikėnų kapelius ir palaidojo. Ne visai kapeliuose - šalia tvoros. Dabar tvoros seniai nebėra, bet likusi to laidojimo žymė - ten auga kelios kažkieno pasodintos gėlės.
Pajūrio seniūnijos vairuotojas Darius Petryla žino truputį kitokią tų kapelių legendą. Jis gimė ir augo kitame Jūros krante, Keberkščių kaime, o iš savo mamos Teresės Petrylienės yra girdėjęs, jog čia tikrai palaidoti keli vokiečių kareiviai, tačiau jie buvę ne nukauti traukiantis frontui, o vėliau, jau pasibaigus karui. Jie paprasčiausiai atsilikę nuo saviškių, o užėjus rusams, bastęsi po kaimus. Kažkas, tikriausiai stribai, juos užmatė, nužudė ir dar pakišo po Jūros ledu. Paskui žmonės ištraukė iš vandens ir palaidojo šalia Lileikėnų kaimo kapelių tvoros.
Kuri legenda teisinga? Tikriausiai mes to jau niekada nesužinosime. Kapus prižiūrėjusi S.Šerpytienė dar mėgino nustatyti tų vokietukų pavardes, rašė užklausimą kažkur į Vokietiją, bet nesulaukė atsakymo.
- Juk žuvo tada dešimtys milijonų, - sako dabar S.Bernotas. - Kas tuos penkis beatpažins?

Lileikėnai – kaimas Šilalės rajone, Pajūrio seniūnijoje, 1 kilometras į šiaurę nuo Pajūrio dešiniajame Jūros upės krante. Kaimo vardo kilmė asmenvardinė, nuo žemaitiškos pavardės Lileikis. 1561 m. pirmąkart paminėtas Lileikėnų kaimas (Pajūrio valsčiaus inventoriuje, kaip vaitystės centras). 1923 m. kaime gyveno 114, o 2005 m. – 57 gyventojai. 1912 m. netoli piliakalnio buvo rastos 6 monetos, viena jų kaldinta II a. viduryje Romoje. Ryškiausias Lileikėnų istorijos paminklas – Lileikėnų piliakalnis. Piliakalnis naudotas VIII–XI a., tai liudija rasti geležinis kirvis, žalvarinis žiedas, kalavijas, peikena, ietigaliai, segės, apyrankės ir kita.
Lileikėnų piliakalnis – dešiniajame Jūros krante. Piliavietei panaudotas aukštumos kyšulys, kuris nuo aukštumos atskirtas iškastu gynybiniu grioviu ir supiltu žmogaus ūgio pylimu. Už jo yra nedidelė, keliolikos žingsnių ilgio bei pločio aikštelė. Šalia esantis senkapis – Milžinkapis, kuriame rasta įvairių VIII-XI a. radinių – kalavijas, peikena, ietigaliai, smeigtukai, segės, apyrankės. 100 metrų į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra seniau Daugalams priklausiusi sodyba, keliukas į ją atsišakoja nuo Jomantų-Lileikėnų-Vidutiškės vieškelio. Tačiau iš Pajūrio iki piliakalnio galima ateiti ir pėsčiomis. 400 m aukščiau jo ir tiek pat žemiau virš Jūros upės supasi kabantys lieptai – „beždžionės tiltai".

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.