Šventais protėvių kapų kalneliais XIV

Sukilėlio ainis - apie sukilėlių iždo paslaptį

Iki sukilėlių kapų Pajūrio seniūnijos Kirnės kaime - apie pusė kilometro kelio mišku.
- Septyni šimtai metrų, - pataiso Stasys Bernotas iš Lileikėnų. Anksčiau jis dirbo eiguliu, todėl žino - kapeliai yra prie 84 -o valstybinio miško kvartalo. Jis čia kiekvieną medį pažįsta.
Nors sukilėlių kapai ir labai nuošalioje vietoje, bet prižiūrėti - aptverti, nušienauti. Iš tolo matyti aukštas ąžuolinis kryžius ir didžiulis akmuo, žymintis kapavietę.

- Oho, dar kažkokia lenta, - nustemba S. Bernotas ir eina skaityti. Kai jis čia su kitais Pajūrio seniūnijos vyrais statė kryžių, o po to jį „laistė" už tuometinio seniūno Pranciškaus Brinkio pinigus, nebuvo jokios lentos, tik tas dar kolūkio laikais atridentas didžiulis akmuo su užrašais „1863" bei „Sukilėlių kapai".
Atminimo lentoje parašyta: „ČIA PALAIDOTI MŪŠYJE PAŽVĖRIO - LOMOS MIŠKE ŽUVĘ 147 SUKILĖLIAI, KOVOJĘ PRIEŠ CARINĘ KARIUOMENĘ. JIEMS VADOVAVO VIENAS ŽYMIAUSIŲ SUKILIMO VADŲ BOLESLOVAS DLUSKIS".
- Per gerai parašyta, - sako S.Bernotas. - Jie gi norėjo atkurti baudžiavą. Kodėl apie tai nė žodžio?
Apie tuos sukilėlius S.Bernotui pasakojęs jo senelis Juozas Bernotas. Senelio tėvas, irgi Bernotas, buvęs tarp sukilėlių. Ir ne šiaip sau eilinis, bet jų iždininkas. Su savimi jis nešiojosi iždą. Iždas - tai tokia skrynelė su auksiniais pinigėliais, tikriausiai rubliais.
- Jie žuvo vėliau, kai sukilimas jau buvo pasibaigęs. Pralaimėjus sukilimui, vyrai sulindo į miškus ir slapstėsi. Taip pasakojo mano senelis. Kazokai juos čia visgi užklupo. Sukilėliai priešinosi, tad daug jų žuvo. Mano senelis pasakojo, jog apie pusantro šimto. Čia parašyta, kad 147. Matyt, taip ir buvo, - svarsto S.Bernotas. - Žuvo ne visi sukilėliai, kiti buvo suimti ir gavo kalėjimo. Taip atsitiko ir mano proseneliui. Bet prieš suimant jis dar spėjo užkasti kažkur po medžiais skrynutę su pinigais. Gavo 25 metus kalėjimo, atsėdėjo, sugrįžo į namus ir mėgino surasti paties paslėptą lobį. Tačiau per tiek laiko viskas buvo labai pasikeitę - vieni medžiai užaugę, kiti jau iškirsti. Tas mano senelio tėvas vaikščiojo šen, vaikščiojo ten, bet skrynutės taip ir neberado. Gal ir dabar kur nors guli pakasti auksiniai pinigėliai? - spėlioja S.Bernotas. - Arba jų seniai nebėra... Juk ir caro kazokai po mūšio galėjo rasti. Aš nemanau, jog mano prosenelis rankomis būtų giliai užkasęs.
Nežiūrint į tai, kad sukilime dalyvavo ir jo giminaitis, S.Bernotas labai skeptiškai žiūri į sukilimą bei į sukilėlius.
- Tai buvo labai turtingi žmonės, bajorai, tarp jų buvo ir trys kunigai. O į kunigus tada prasčiokai juk nepatekdavo. Taip pasakojo mano senelis, seneliui - jo tėvas. Caras paleido baudžiauninkus, o jie dar tikėjosi sugrąžinti baudžiavą. Negalvoju, jog tai geras dalykas, - sako sukilėlio proanūkis.
Visgi S.Bernotas padėjo statyti sukilėliams kryžių. Kai tik paprašė tuometinis Pajūrio seniūnas P.Brinkis, jis surado nukirstą nelabai storą ąžuolą, atitempė čia, kartu su kitais seniūnijos vyrais padarė kryžių ir pastatė.
Darydamas kryžių sukilėlių kapui, S.Bernotas pasitarnavo ir savo protėviui, sukilėlių iždininkui

Nors ir labai nuošalioje vietoje, Kirnės kaimo sukilėlių kapai prižiūrėti

- Aš tą ąžuoliuką paprasčiausiai nušvilpiau, o tuometinis girininkas Liudas Bagočius nieko nesakė. Prie to kryžiaus nagus prikišome keli vyrai - dar dirbo Virgis Mažutis, Alfonsas Sasnauskis ir toks Steponas, kurio pavardės neprisimenu. Ąžuolas nebuvo labai storas, tai jis ilgai nelaikys. Apačioje balana jau nupuvo, o šerdies juk visai nedaug. Ateis laikas, ir visi pamirš, kas čia ką darė. Juk ir mano senelio tėvas kažkada nebegalėjo rasti, kur pakasęs sukilėlių iždą.

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.