Šventais protėvių kapų kalneliais XV

Mėčių kapinaitės – bene vienintelis nykstančio kaimo paminklas

Pačiame rajono pakraštyje, pora kilometrų kairėn nuo Juodainių pradžios, plyti nedidukas Mėčių kaimas. Begyvena čia tik dvi šeimos, nors kadaise galėjai suskaičiuoti net 15 sodybų.„Baisiai nyksta kaimai. Seniai išmiršta, o jauni išvažiuoja..." - atsidūsta juodainiškė Zofija Stirbienė.

Mėčiai – jos tėviškė. Čia ji gimė, augo, sunkiai dirbo. Tik vėliau, kaip ir dauguma, iš jo išsikraustė. Nors ir dabar pro namų langus mato gimtuosius Mėčius, tiksliau - nemažą kalniuką, tankiai apaugusį įvairiais medžiais, tarp kurių boluoja daug ką menančio kaimo kapinaitės.„Nežinau, kam užkliuvo koplytėlė. Prieš kokias tris savaites buvau nulėkęs pasižiūrėti, tai radau vinį išluptą, dureles išplėštas. Vėjas to tikrai neįstengtų padaryti, bus kokie piemenys įsisukę. Juk galėjo tą molinę knygelę sudaužyti.. Tokios antros jau nebepadarysi. O ji – profesoriaus Petro Bielskio rankų darbo!" - pradeda pasakoti Zofijos vyras Petras.
Užsukti pas Stirbius patarė Juodainių bendruomenės pirmininkas. Jo tikinimu, niekas daugiau negalės papasakoti, nei visą amžių čia nugyvenę senoliai. Be to, Petras mielai rūpinasi kapinaitėmis, jas prižiūri, aptvarko.

„Tie visi jauni medukai yra mano rankomis susodinti. Tik kai kuriuos stirnos nugraužė... Dabar jau mažiau čia triūsiu, retkarčiais nueinu pažiūrėti, kartais paminklus, kryžius nudažau. Krūmus prieš kelis metus buvau iškirtęs. O šiuo metu daugiausiai tvarka rūpinasi seniūnas ir jo atsiųsti darbininkai. Gražiai prižiūri, skųstis tikrai negalima. Na, nebent reikėtų tvorelės, kad nuo gyvulių kapines apsaugotų, nes būna, jog pasileidžia iš ganyklų ir ateina", - sako P.Stirbys.„O koks grožis būdavo anksčiau. Prisimenu, kai buvau gal dvylikos, tokia Amelija Šmuntauskienė puošniausius gėlių darželius suformavo, nors niekas iš jos giminių čia tikrai nėra palaidotas", - įsiterpia Zofija.Dabar gėlynų kapinaitėse nebėra, tačiau apleistomis jų tikrai nepavadinsi. Kalvelės pakraščiuose auga beržai, ąžuolai, šermukšniai ir laukinės obelys, viduryje ošia Petro susodinti ąžuoliukai bei klevai. Kiek toliau - plačiai iškeroję alyvos krūmas, kadagys. Pačiame kapukų centre stovi trys kryžiai, o už jų - P.Bielskio iniciatyva pastatyta nedidukė koplytėlė. Trijuose jos langeliuose - galvas nuleidę liūdi trys moliniai šventieji. Ketvirtajame - molinė knyga. Joje išraižytos visos 15 tuometinių Mėčių kaimo sodybų šeimininkų pavardės. Deja, nė vieno iš jų jau seniai nebėra. Kaime, tėvų sodyboje, vienintelė iš senųjų gyventojų liko Simeono Pociaus dukra Aldona Gricienė. Iki tol vyriausiu Mėčių gyventoju buvęs S.Pocius, Z.Stirbienės žodžiais, mirė prieš trejus ar ketverius metus...

Rašytinėje medžiagoje apie Mėčių kapinaites pavyko rasti įdomų faktą. Kadaise kaimo senbuvis Povilas Valius, dabar jau miręs, vieniems smalsuoliams pasakojęs, jog prieškario metais vyrai kapinėse po nakties aptikę neseniai sukastą žemę. Jie iškart supratę, kad tai - šviežias kažkieno kapas. Jų įtarimai pasitvirtinę, mat po plonu žemių sluoksniu rastas naujagimio kūnelis. Tais laikais tai buvo šiurpinantis įvykis, todėl savanoriai visą savaitę slapčia budėjo prie kapinių, laukė, bene kas ateis perlaidoti vaikelį. Atėjusi mergina, kurią kaimo žmonės perdavę policijai, o teismas nuteisęs kalėti...

„Taip ir buvo. Tą pasakojimą esu ne sykį girdėjusi iš savo močiutės. Ji pati tą kartą ėjo į sargybą ir budėjo prie kapo. Tik apie merginą nieko nepasakojo, tačiau šnekėjo, kad jai tikrai grėsė kalėjimas. Gal ji specialiai savo vaikelio nežudė? Sklido kalbos, jog jis gimė negyvas. Iš pradžių ji kūnelį laikiusi pečiuje, po to palaidojusi. Bet nei kas ta mergina, nei kaip jai baigėsi, pasakyti negaliu, nes aš tuo laiku buvau ką tik gimusi, dar vystykluose gulėjau", - tikina Zofija.
Daugiau kokių nors išskirtinių pasakojimų nė vienas iš pašnekovų tvirtina negirdėjęs ir nežinąs. Per visą gyvenimą šioje vietoje niekas niekuomet nėra nei pasivaidenę, nei kitaip išgąsdinę.
Pavyko atrasti dar vieną įdomų P.Valiaus pasakojimą. Jis esą anuomet iš senų žmonių girdėjęs, jog kapinių kalvą supylę švedai. O apie tai, kad kapinaičių papėdėje kasdami rūsius mėčiškiai rasdavę kaukolių, kaulų, P.Valius žinojęs ne iš kalbų. Jis pats toje vietoje neva matęs žmonių liekanų.
„Nežinau, kur jis tų kaulų buvo aptikęs. Tai negi kapinėse kažką kasinėjo? Aš pati nė karto nesu nieko radusi, nors visą vaikystę ten su kitais vaikais lakstydavome, žaisdavome. Kad kažkas čia buvo laidota, tai tikrai, nes anksčiau buvo maži kauburiukai. Bet kaulų tikrai nesu mačiusi", - prieštarauja išgirstam pasakojimui Z.Stirbienė.
„Iš savo mamos esu girdėjęs, jog labai senais laikais buvo užėjęs baisus maras. Žmonės mirdavo vienas po kito, net nebespėdavo vežti jų laidoti į kapines, tai buvo leista laidoti savo kaimuose. Taip tie kapukai čia ir atsiradę. Beje, jų yra ir Juodainiuose, ir Dauguose, ir Ręsčiuose", - porina Petras.
Prieš daugelį metų P.Stirbys teigia susidūręs su niekšišku kapinių niokojimo atveju, kurio negali pamiršti iki šiol. Sykį, nuėjęs į kapinaites, aptiko didžiulę duobę, mat su visomis šaknimis kažkoks niekadėjas išrovė vieną iš dviejų ten vešėjusį kaštoną. Kur medis nukeliavo, jis greitai išsiaiškino, bet to žmogaus neįskundė. Petro kantrybė trūko, kai po kurio laiko rado išrautą ir antrą kaštoną. Jo vagišius buvo nustatytas greitai ir visai atsitiktinai – kaimo vieškeliais jis ramiai grobį vežėsi arkliuku, net nepaslėpęs jo vežime.
„Kaip galima šitaip daryti? Vogti medžius iš tokios vietos? Man niekada to sąžinė neleistų. Taip sukilo pyktis, jog pasakiau apie tuos vagis girininkui. Po to jie buvo nubausti", - atsimena vyriškis.
Tiek jis, tiek Zofija apie kapukus šneka su didele meile - seniesiems kaimo žmonėms jie turi milžinišką reikšmę. Anot Petro, jis labai norėtų būti palaidotas Mėčiuose.
„Ne, jau geriau Laukuvoje laidokis. Dar pradėsi pareidinėti į namus, o iš Laukuvos taip greitai nepareisi", - pajuokavo žmona.
„Man visai patiktų ši vieta. Čia daug širdies esu įdėjęs", - atsidūsta P.Stirbys.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.