Šventais protėvių kapų kalneliais XVI

Ant kapinyno gyvenantis Kazys mirusiųjų nebijo

Surasti Kaštaunalių kaimo kapinaites nebuvo lengva. Niekur nematyti nei kryžių, nei kokių nors kitokių ženklų, liudijančių apie mirusiųjų laidojimo vietą.
„Važiuokite pas Kazį Petriką, jis viską papasakos ir parodys", -paprotino apie kapelius klausinėjami vietos gyventojai.
„Ieškote kapinyno? Jūs ant jo ir stovite. Aš gyvenu ant senųjų kapų. Einame, parodysiu visą jų teritoriją", - mielai pasisiūlo K.Petrikas, vos tik įsukame į jo sodybą.

Kazys tikrai gyvena šventoje vietoje – ant Kaštaunalių kapinyno. Jo, pasirodo, būta nemažo. Senieji kapai išsidėstę abipus kelio: Petrikų ir Lankauskių sodybų teritorijose bei palei kitoje pusėje esantį miškelį. Kad kadaise čia buvo laidojami žmonės, sunkiai atspėtų net specialistai, mat viskas, kas galėtų tai liudyti, tėra pamiškėje ir pievų pakraščiuose susmaigstyti riboženkliai, panašūs į tuos, kuriais ūkininkai žymi savo žemių valdas...
Įdomu, kaip buvo leista tokioje vietoje statytis namus, verstis ūkine veikla? K.Petrikas neišsisukinėja ir nieko nedailina:
„Niekas anais laikais į tokius dalykus nežiūrėjo, niekam tai nerūpėjo. Tik dabar, neduok Dieve, padarytumei ką nors panašaus... Be to, prieš daugybę metų ir nebuvo kažin kiek apie kapinyną žinoma. Aš į Kaštaunalius parėjau 1960-aisiais. Senoji troba stovėjo ten, kitame gale, nusprendžiau statytis naują. Jau buvo "fundamentai" išpilti, kai atvažiavo Statkevičius. Iš pradžių nė nežinojome, kas jis toks. Žiūrime, kažkoks nepažįstamas žmogus vaikščioja, kažką renka. Pasirodo, jis prie pamatų rado kaulų. Paskui dar ne sykį čia lankėsi", - atsimena pažintį su kraštotyrininku Vladu Statkevičiumi žmogus.
1974 m. rugpjūčio 27-28 d. tyrinėti kapinyno atvyko V.Statkevičiaus vadovaujama archeologų grupė. Kraštotyros draugijos Šilalės skyriaus nariai tąsyk iškasinėjo 30 m² plotą bei aptiko 4 kapus. Nustatyta, kad žmonės juose galėjo būti laidojami dar VII-VIII a.
„Anksčiau buvo įprasta žemėje kasti rūsius. Kasdavau ir aš. Bet atvyko ekspedicija iš Vilniaus ir uždraudė, liepė vietoje to statytis vasarnamį. Tada atvažiavo V.Statkevičius su mokiniais ir ištyrė tą žemės lopą. Aptiko, pamenu, keturis kapus", - pasakoja K.Petrikas.
Juose buvo rastos mirusiųjų įkapės, kurios perduotos Šiaulių „Aušros" muziejui.Kapinynas buvo nemažas – driekėsi nuo pat miškelio...

... iki sodybų

1975-aisiais kapinynu susidomėjo Lietuvos istorijos institutas. Archeologės Laimos Vaitkunskienės vadovaujama ekspedicija, kuriai talkino ir Laukuvos bei Kvėdarnos mokiniai, ištyrė kur kas didesnį plotą – 220 m². Tyrinėjimų metu atkasti 36 nedegintų žmonių kapai. Mokslininkai nustatė, kad mirusieji nebuvo deginami, tačiau įkapėse randami angliukai liudijo, jog ugnis vis dėlto laidojimo apeigose užėmė svarbią vietą.
Po šituo vasarnamiu buvo 4 kapai...

Keliuose kapuose aptiktos ritualinės žirgų aukos. Į kapą buvo dedamos jų galvos bei galūnės. Vyrai ir moterys laidoti priešingomis kryptimis: vyrai - galvomis į šiaurės rytus, moterys - į pietvakarius. Mirusieji laidoti su darbo įrankiais, ginklais, papuošalais bei kitais buityje naudotais daiktais. Moterų galvūgalyje atrasti tradiciniai darbo įrankiai: yla ir verpstukai. Vyrų kapuose, išskyrus peilį, kitų darbo įrankių neaptikta. Jiems į kapus buvo dedami ginklai: viena ar dvi ietys, plačiaašmenis kovos peilis - kalavijas. Vyrų drabužiai ant krūtinės buvo susegami tik segėmis, o moterys puošėsi smeigtukais. Jų dažniausiai buvo randama po du. Beje, antkaklių aptikta tik vyrų kapuose, o rankogalinių apyrankių – tik moterų. Ir vienur, ir kitur, rasta pavienių gintaro karoliukų, įvijinių žiedų. Moterys nešiojo audeklinius apgalvius, pakaušyje suveržtus ilga žalvarine įvija. Be to, kapuose rasta diržų sagčių, visai neaptikta pentinų. Ypač įvairios segės ir smeigtukai. Segės buvo skliutakojės, aguoninė, laiptelinė ir dvi pasaginės. Smeigtukai - kryžiniai, nuokamiene galvute ir lazdeliniai. Labai puošnios rankogalinės apyrankės - išraižytos geometriniais ornamentais.

Beveik visus šiuos radinius K.Petrikas matė savo akimis. Jam, kaip sklypo šeimininkui, buvo įdomu, ką slėpė po kojomis gulinti žemė. Pačiam, dirbant žemę ar statant pastatus, didelių radinių iškasti nepavyko. O jei kartais ir aptikdavo kokį menkniekį, sako, iškart atiduodavo kraštotyrininkui V.Statkevičiui.
Pasisekė tik Kazio sūnums. Tada dar pradinių klasių mokiniai Algis ir Vytautas sukastoje žemių krūvoje rado, kaip tėvas spėja, turtingo žmogaus įkapes, daug papuošalų. Juos berniukai nunešė į Laukuvos mokyklos muziejų.
Ar name, stovinčiame ant kapinių, jauku gyventi, ar jame nesivaidena? K.Petrikui kalbos apie dvasias bei kitus mistinius dalykus nekelia jokių emocijų. Nors ir gyvena ant protėvių kaulų, sako jokios baimės niekada nejautęs.
„Jie man nieko nedaro. Nėra niekada niekas nei prisisapnavęs, nei kaip nors kas nors išgąsdinęs. Nors iš tikrųjų, kaip tikintys žmonės, buvome užpirkę Mišias. Kai kunigas kalėdodavo po namus, žmona visada paprašydavo už mirusius protėvius jas paaukoti. Kad visiems širdyje ramiau būtų..." - atsidūsta K.Petrikas.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.