Šventais protėvių kapų kalneliais XVII

Skuburkalnio šešėlyje tūnantis Pagrybio senkapis baigia prasmegti užmarštin

„Keliaujant bene gražiausiu Šilalės rajono vieškeliu iš Upynos į Kaltinėnus, praeivio akį patraukia pakelėje stūksantis vaizdingas Pagrybio piliakalnis, vadinamas Skuburkalniu. Nuo seno jis apipintas daugybe legendų ir padavimų. Tačiau mažai kas žino, kad šio gražaus kalno kaimynystėje yra kitas archeologinis paminklas – Pagrybio senkapis, kukliai įsiterpęs tarp kalvelių ties žmonių sodybomis", - pasitelkdami archeologės Laimos Vaitkunskienės žodžius, pradedame pasakojimą apie senkapį, kurį, deja, žino net ne visi paties Pagrybio gyventojai.

Senkapį užklojo užmarštis

Laimei, antras sutiktas žmogus daugmaž galėjo nusakyti, kur reikėtų ieškoti protėvių amžinojo poilsio vietos. Tikino, jog bus stulpelis su užrašu. Sunkiai išvažiuojamu keliuku pasiekę nurodytą vietą, vis žvalgėmės jo, bet ieškojimas jokių rezultatų nedavė. Kai jau pradėjome svarstyti, kad galbūt ne ten pasukome, už akių užkliuvo neryškus ženklas.

Ant gana stačios kalvos auga tankių, neišgenėtų medžių miškelis. Pro šakų voratinklį vos pastebimas kyšo kryžius. Tiksliau - tai, kas iš jo liko. Viduryje kalvos tarsi senas sutrūnijęs kelmas riogso seno kryžiaus apatinė dalis. Gal tik pusmetris nuo žemės. Kad čia būta kryžiaus, suprasti galima nebent iš šalia padėtos žvakės...

Daugiau senkapio vietoje nieko nėra: nei minėto betoninio stulpelio, nei tvarkos. Rodos, ši vieta žmonių jau seniai užmiršta.
„Tai mes dar žvakę per Visus Šventuosius uždegame, daugiau niekas", - trumpai tarstelėjo netoli senkapio gyvenantis vyriškis, daugiau apie jį papasakoti neturėjęs laiko...Gali būti, kad žmonių dėmesio senkapis nesulaukė ištisus dešimtmečius - nuo to laiko, kai jame vyko aktyvūs archeologiniai kasinėjimai.

„Prakalbintas dar vienas senkapis"

Taip vadinosi jau cituotos archeologės L.Vaitkunskienės „Artojo" laikraštyje 1980 m. publikuotas straipsnis apie Pagrybį. Šio kaimo senkapis mokslininkei davė daug žinių apie tuometinius žmonių laidojimo papročius, be to, čia rasta originalių, iki tol niekur Lietuvoje neaptiktų dirbinių.
1979 m. Pagrybio senkapį tyrinėjo gausi archeologinė ekspedicija, kuriai talkino būrys Kaltinėnų, Iždonų ir Upynos mokinių.
„Nors orai kaip reta buvo nepalankūs archeologiniams kasinėjimams, užtat senkapis negailėjo siurprizų. Šįmet buvo atidengti 76 kapai iš V-VI amžių. Vienuose jų palaidotos moterys, kituose – vyrai ir vaikai. Nemažai kapų pasirodė besą daugiau ar mažiau suardyti, o kartais belikę tik jų pėdsakai. Žemdirbių bendruomenė, įrengusi čia kapinyną, savo mirusiuosius laidojo nedegintus, pailgose duobėse, kurių gylis nuo dabartinio žemės paviršiaus siekė 0,3-1 m. Per prabėgusių amžių virtinę griaučiai buvo gerai išsilaikę. Mirusieji gulėjo aukštielninki, ištiestomis kojomis ir įvairiai sudėtomis rankomis. Du vaikai palaidoti miegančiojo poza: ant dešiniojo šono, sulenktomis kojomis, dešinės rankos plaštaką padėjus po veidu. Būdinga, kad moterys ir vyrai orientuoti priešingomis kryptimis, t.y., moterys – galvomis į pietvakarius, vyrai – galvomis į šiaurės rytus. Aptikta kapų, kur buvo palaidota po du mirusiuosius, gulinčius šalia vienas kito.
Labai įdomių apeigų pėdsakai užfiksuoti dvylikos vyrų ir vieno vaiko kape. Juose buvo aptiktos žirgų aukos, kurias, sprendžiant iš geriau išlikusių kaulų, sudarė žirgo galva ir keturių kojų apatinės dalys su kanopomis. Šios ritualinės žirgo kūno dalys buvo padėtos kartais šalia mirusiojo, kartais mirusiojo galvūgalyje ar kojūgalyje. O buvo ir tokių situacijų, kai dalis žirgo aukos (galva) padėta ties kojomis ar ties galva, o kita dalis (4 kojos) - išilgai kapą, šalia mirusiojo. Manoma, kad šie radiniai atspindi žirgo aukojimo ceremoniją, kuri įvykdavo laidojant tik turtingą ar įžymų bendruomenės narį bei jo sūnų.
Beveik visuose kapuose rasta įkapių. Tai darbo įrankiai, ginklai, papuošalai ir kiti buityje naudoti daiktai. Mat pagonys tikėjo, kad mirtis tėra perėjimas į kitą gyvenimą dausose, analogišką žemėje, kur teks dirbti tuos pačius darbus. Vyrai laidoti su kirviais, peiliais, dalgiais. Įdėdavo jiems ir po vieną ar dvi ietis, o kai kuriems iš darbo įrankių rasta tik ylų, peilių, vienas gintarinis verpstuko smagratis. Retai, bet pasitaiko juose ir miniatiūrinių puodukų, padėtų ties galva. Tuose vyrų kapuose, kur buvo žirgo auka, aptinkama kamanų pėdsakų, žąslų, pentinų.
Mirusiųjų apranga išdabinta žalvariniais, o ypatingais atvejais - ir sidabriniais papuošalais. Tai apyrankės, žiedai, smeigtukai, segės. Antkaklių rasta tik dviejuose vyrų kapuose. Gana dažnas radinys – gintariniai karoliai, laikomi amuletais, kurie paprastai būna prikabinti prie segių ar smeigtukų. Vienas įspūdingiausių papuošalų rastas moters kape Nr.35. Mirusiosios galvą juosė vainikas – apgalvis, sukomponuotas iš žalvarinių pailgų plokštelių, perskirtų šešiomis eilėmis žalvarinių įvijėlių, kurias pakaušio srityje sujungė dailiai ornamentuota stačiakampė žalvarinė plokštelė.

Pagrybio senkapio tyrinėtojai davė daug vertingos ir naujos medžiagos laidojimo papročiams, kurių laikėsi to meto Akmenos baseino gyventojai, siejami su IX-XIV a. metraščiuose minima baltų gentimi – žemaičiais, pažinti. Kasinėjimų duomenys leidžia daug išsamiau apibūdinti jų materialinę kultūrą, pasekti ryšius su kitomis kaimyninėmis baltų gentimis. Ypač didžiai vertinga yra surinkta medžiaga, kurios iki šiol visai neturėta iš šios Lietuvos dalies", - rašė prieš daugiau nei 30 metų archeologė L.Vaitkunskienė.
Tai - mūsų istorija, todėl galbūt kažkam reikėtų bent minimaliai sutvarkyti jau baigiančius nuo žemės išnykti Pagrybio kapelius.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.