Šventais protėvių kapų kalneliais XX

1863-iųjų sukilimas paliko žymę ir Riešketuose

Prieš 151 metus per buvusias Abiejų Tautų Respublikos žemes nusirito sukilimas. Jo siekis buvo vienintelis - išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos. Sukilimo dalyviai stojo į kovą už tėvynės ir tikėjimo laisvę, už ištrūkimą iš baudžiavinių santykių. Deja, nors maištas lėmė žemės reformą bei padėjo išsilaisvinti iš baudžiavos pančių, kitais aspektais jis iššaukė dar didesnę rusų priespaudą, o mūsų tautos istorijoje paliko gana nemažą randą: uždrausta lietuviška spauda, prasidėjo masinės represijos, uždarytos mokyklos, katalikų bažnyčios, vienuolynai. 2013-ieji, minint jubiliejinę sukaktį, Lietuvoje buvo paskelbti 1863 m. sukilimo metais.

Šis sukilimas paliko pėdsakų ir Šilalės rajone. Turime du išskirtinės vertės istorijos paminklus - vietas, kuriose vyko žymesni 1863 m. sukilimo mūšiai. Vienas jų - Kirnės kaimas Pajūrio seniūnijoje, antras - Laukuvos pašonėje esantys Riešketai.
Deja, abiejuose kaimuose sukilėliai buvo skaudžiai nugalėti. Pirmiesiems smogta Kirnėje apsistojusiems vyrams, o nepraėjus nė dviem savaitėms, kitą triuškinantį pralaimėjimą sukilėliai patyrė netoli Laukuvos. 1863-iųjų liepos 11 d. ties Gulbių, Riešketų ir Vabalų kaimais mažame miškelyje apsistojusius vado Povilo Šimkevičiaus būrio vyrus užpuolė dvi kuopos carinės Rusijos kareivių, vadovaujamų majoro Stcveno (?).
Kadangi P.Šimkevičius buvo paprastas Kelmės krašte, netoli Kražių, buvusio Plūščių dvaro ūkvedys, todėl žinojo ne visas karo strategijos plonybes. Ne visiškas karinių dalykų išmanymas galbūt turėjo įtakos kai kurių mūšių eigai.
Kariuomenė kėlėsi iš Varnių į Kvėdarną. Pakeliui stabtelėjo ties minėtais kaimais. Miškelyje buvo apsistoję apie 300 sukilėlių. Kareiviai juos, matyt, sekė. Jie apsupo mišką ir grandine puolė kovotojus už laisvę. Neturėdami kaip pasipriešinti, sukilėliai buvo priversti trauktis iš priešo atakų zonos – be jokios priedangos bėgti atvirais laukais. Pasekmės buvo skaudžios: žuvo 75 sukilėliai, tarp jų, sakoma, - ir pats grafas Pliateris bei kunigas. Net 18 vyrų pateko į nelaisvę. Sukilėliai prarado visą gurguolę, lauko kalvę, 3 vežimus su švinu bei paraku, 12 arklių ir 106 šaunamuosius ginklus. Be to, į caro kareivių rankas pateko įvairių liturginių daiktų, daug rūbų. Priešų jėgos pasirodė nepalyginamai stipresnės, jų pusėje žuvo tik vienas kareivis, vienas buvo kontūzytas, 15 sužeista.
Susirėmimo metu sunkiai sužeistas ir sukilėlių vadas P.Šimkevičius. Laimei, jis visgi spėjo pasitraukti iš mūšio vietos. Vakare jis susijungė su Roberto Krasausko (Matusevičiaus) būriu.
Apie kruviną sukilėlių ir rusų kareivių susirėmimą tarp Požerės bei Laukuvos yra rašiusi ir Žemaitė. Įvykius jai, kaip teigiama, papasakojo jos motinos giminaitis, pats dalyvavęs mūšyje, bet išsigelbėjęs. Anot liudininko, pušynėlis, kuriame slėpėsi sukilėliai, buvo visai permatomas, medžių šakos aukštai. Netikėtai užpulti kovotojai labai išsigandę ir sutrikę. Iš baimės jiems nesisekę net pataikyti į priešus, o štai rusai pyškinę taip, kad mūsų žmogus ant žmogaus virto. Rusai šaudę tol, kol šile nebelikę nė vieno stovinčio vyro, tada tris kartus sušukę „ura" ir nujoję Varnių link.
Į skerdynių vietą susirinkę vietiniai žmonės keikdami nuo nukautųjų nurenginėjo viršutinius drabužius, ėmė rastus asmeninius daiktus. Po to iškasė tris duobes ir guldė žuvusiuosius. Užpildavo žemėmis ir vėl guldydavo, kol galiausiai visi vyrai buvo palaidoti.
Liauną šilą, kuriame 1863-iaisiais krito daugiau nei 70 sukilėlių, vietiniai gyventojai buvo praminę Lenkų šilu. Deja, jo jau seniai nebėra, tačiau palaidojimo vieta išliko. Riešketuose, ant nedidelės kalvelės, pastatyti trys dideli mediniai kryžiai ir vienas mažesnis metalinis. Kraštotyrininko, liaudies meistro iš Kauno Leono Juozonio rūpesčiu, kapuose pastatytas dar ir medinis paminklėlis.
Ši vieta nuolatos yra tvarkoma bei prižiūrima. Gražų vaizdą išvydome ir patys čia apsilankę: mus pasitiko įmantri medinė tvorelė, informacinis stendas, simetriškai bei išdidžiai rymantys kryžiai, paminklai. Medžių šakos tvarkingai nugenėtos, tik žolė jau spėjusi kiek paaugti...
Beje, kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus spėjimu, masinis sukilėlių kapas galėjo būti įrengtas ant Riešketų kaimo senkapio, kai kurių tyrinėtojų laikomo maro kapeliais, mat įrengimu ir išvaizda senkapis niekuo nesiskiria nuo daugelio kaimo kapinaičių. Tik V.Statkevičiui abejonių kėlė klausimas, kurio laikotarpio maro epidemijos aukos čia galėjo būti laidojamos: maro epidemijų Lietuvoje priskaičiuojama net 28. Paskutinioji iš jų siautė nuo 1701-ųjų iki 1710 m.
„Maro kapeliuose žymūs platūs įdubimai, nes į vieną duobę būdavo sulaidojama daug mirusiųjų. Nuo seno yra likęs paprotys statyti tokiuose kapukuose tik vieną paminklą. Jis paprastai būdavo kapelių arba masinio kapo viduryje. Jei maro kapeliuose būna trys paminklai, jie sustatomi vienoje eilėje. Įprastai kaimo kapukuose paminklai būdavo išsklaidyti po visas kapines", - apie kapinaičių ypatumus 1976-aisiais rašė kraštotyrininkas V.Statkevičius.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.