Šventais protėvių kapų kalneliais XXI

Šventa vieta rado savo vaidilutę

Kaltinėnų seniūnijoje esantis Pakalniškių kaimas - vienas iš 34 tokiais pat vardais pavadintų kaimų Lietuvoje! Tačiau jis tikrai kitoks nei likę 33. Čia plyti Sidabrinė - žilas kaimo senkapis, jo pašonėje pūpso alkakalnis, ant kurio kaip tikrų tikriausiais pagonių laikais ugnį dievams kūrena vaidilutės. Tiksliau - viena vaidilutė Birutė.
„Kur rasti Pakalniškių kapukus?" - pasiteiravome palei kelią bulves kasusios moters.
„Va čia, nusileidus į pakalnę, prie tos didelės eglės bus kapukai. O jūs stovit ant alkakalnio", - suintriguoja pakalbintoji bei priverčia išsitraukti užrašų knygelę.

Apie tai liudija ir padavimai

Gražus sutapimas - vyriausios vaidilutės vardą turinti Birutė Balsienė gyvena tiesiai ant buvusios jų šventvietės – alkakalnio, vietinių vadinamo Alkos kalnu. Tai palyginti nedidelė, gal 6-8 metrų virš gretimų laukų pakilusi aukštumėlė. Pasakota, jog seniau ant jos stovėjusi „bažnyčia" - aukuro vieta. Padavimai porina, kad ant šio kalno senovės žmonės Perkūnui kūrendavo šventą ugnį, atlikdavo visokias aukas. Be to, Ašvijos pakrantėse buvo didelė Ašvytės ąžuolų giria. Tą girią senovės žmonės laikė šventa, ąžuolų čia nekirsdavo. Tik kai į Pakalniškius atsikėlė naujas ponas su nauju tikėjimu, liepė girią iškirsti, o šventą ugnį užgesinti. Žmonės jo nelabai klausė – ugnis dar ilgai buvo kūrenama, bet tik naktimis. Šį 1971 metais užrašytą padavimą patvirtina ir istoriniai duomenys. 1395 m. sudarytame kryžiuočių apraše minimas Jaunodavos valsčius, kuriame yra viena šventa giria bei viena šventa upė. Kituose aprašuose nurodoma, jog, perkirtus Yžnę, už pusantros mylios pasiekiamas šventas miškas, vadinamas Ašviete. Geografinė situacija daugmaž atitinka esamą, tad, tikėtina, apraše turima omenyje upelė Ašva ir jos pakrantėse prie Pakalniškių vešėjęs šventas ąžuolynas.
„Mano namas statytas dar 1947-aisiais. Kad jis stovi ant alkakalnio, sužinojau tik tada, kai laikraštyje perskaičiau kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus straipsnį. Iki tol niekas iš vietinių žmonių nebuvo apie tai nė užsiminęs. Matyt, niekas iš jų apie tokius laikus jau nebežinojo. Juk tai - labai seni laikai..." - pasakojo B.Balsienė.
Jos sodyba niekuo neišsiskiria iš daugelio tipinių žemaičių kaimo sodybų. Gal tik jos prieigose stovinčiu dideliu kryžiumi, pagražintu geltonomis stilistinėmis detalėmis. Šis kryžius žymi šventą vietą?
„Ne, patys su vyru pasistatėme sodybai papuošti ir atminimui", - paaiškino šeimininkė.

B.Balsienės sodyba – ant paties alkakalnio

Šventvietėje gyvenanti moteris pasakojo, jog aplink namus esančiose daubose dar turbūt iš pagoniškų laikų mėtosi daugybė didžiulių akmenų. Gal jie žymėjo šventvietės teritoriją? Juos visus surinkus, išeitų puiki puošmena kiemui. Birutė išduoda, kad jos sūnui vis kirbėjo mintis kurti kaimo turizmo sodybą - juk tam Pakalniškiai puikiai tinka. Tačiau savo idėjų taip ir nerealizavo – įdomu, ar būtų gavęs leidimą čia pradėti statybas...

Alkakalnio papėdėje – Sidabrinė

Kaimas išties garsėja savo archeologiniais paminklais. Kiek tolėliau nuo B.Balsienės sodybos, nusileidus siauru keliuku į pakalnę, kelių medžių draugijoje, plyti Pakalniškių senkapis, vadinamas Sidabrine. Jis „įsikūręs" tikrai puikioje vietoje: vos už 100 metrų teka Ašvijos bei Daugvėrės upeliai, rytinėje senkapio pusėje – jau minėtas Alkos kalnas, o anapus Ašvijos slėnio – Jokės kalnas, kadaise dar vadintas piliakalniu.
1997-aisiais senkapis įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Dabar jo vietą žymi nedidelis, kiek įskilęs betoninis stulpelis, sena ir augalota eglė bei plačiai išsikerojusių liepaičių krūmynas. Senkapis rimčiau netyrinėtas. Tam sutrukdė seniai vykdyti žemės kasimo darbai – dalis laidojimo vietos buvo suardyta.
„Kasant žemę, Pakalniškių kaimo senkapis jau seniai ardomas. Į paviršių išverčiama žmonių griaučių, žirgų dantų, retkarčiais ir grublėtosios keramikos šukių.
1935-1936 m. keletas papuošalų iš šio senkapio pateko į Kauno istorijos muziejų. Šio straipsnio autorius aptiko pirmuosius archeologinius radinius tik 1973 m. Per 10 m. surinkta gana daug V-IX amžiaus dirbinių. Vyrauja V-VIII a. radiniai. Dauguma jų yra sunykę, sulaužyti, likę tik fragmentai. Ten rasta antkaklė tordiruotu lankeliu, kitos – plokščiais fragmentais ir sidabrinės antkaklės storėjančiais galais lankelis. Aptikta tik viena laiptelinė segė. O apyrankių bei jų nuolaužų - gana daug. Tai storagalės apyrankės, pusapvalio skersinio pjūvio juostinės apyrankės, kurios puoštos „X" raštu. Rastos ir kelios cilindrinės su trikampe iškyla per vidurį apyrankės. Įvijinių apyrankių aptikti tik fragmentai. Pasitaikė surasti kelis įvijinius žiedus su smeigtuku, kurie yra nuokamieniniai, kiaurakryžmiai ir vienas ratelinis.

 Senkapį žymi tik šis stulpelis, sena eglė bei liepų krūmynas

Taip pat rasta ir pora gintarinių karolių.
Įkapėms buvę dėta ir darbo įrankių: peilių, verpstukų bei įmovinių kirvių. Vienas verpstukas gintarinis. Senkapyje rasta keletas įmovinių ietigalių, iš kurių du – su profiliuota plunksna. Dar būta ir vienašmenio kalavijo ar kovos peilio. Kas tai - sunku nustatyti, nes likęs tik geležtės fragmentas",- 1983 m. apie senkapio radinius rašė kraštotyrininkas Vladas Statkevičius.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.