Šventais protėvių kapų kalneliais XXII

Senieji pykaitiškiai nusivylę: kapinaites visi baigia užmiršti...

Pykaičių kaime esančios senosios kapinaitės pastebimos ir randamos lengvai. Iš visų pusių apsuptos lygių laukų, stovėdamos ant nedidelės kalvelės, nuo kelio jos primena savotišką kuprą. Net ir iš toli gali laisvai įžiūrėti kapukų viduryje išdidžiai stovintį kryžių. Antro, mažesniojo, iš pradžių, deja, taip gerai nesimato. Kaip ir aukštos žolės bei seniai nudžiūvusių stagarų...

Akiai malonus vaizdas dingsta, vis labiau artėjant prie kapinaičių. Mašina prie pat čia neprivažiuosi, teks bristi per ūkininkų dirbamą žemę. Kelias dešimtis metrų paėję aukštai nupjautomis ražienomis, pasiekėme Pykaičių kapelius. Nedidelė kalvelė aptverta elektrinio piemens virvele, tik vietomis „apsauga" išvirtusi ir tyso ant žemės. Kapinaičių viduryje stovi senas medinis kryžius. Bet iš tikrųjų nėra senas - jis tik taip atrodo. Kryžiaus kamiene aiškiai įrėžta pastatymo data – 2000 metai.
„Kryžių savo iniciatyva pastatė Juzefa Rimkienė, dabar ji gyvena Padievytyje. O tas mažas geležinis kryžius irgi pačių žmonių pastatytas. Tokia jau dabar mirusi Dana Vaičaitienė jį atvežė... Niekas iš jų čia nebuvo palaidotas, taip sau pastatė, iš savo geros širdies", - nušvietė padėtį vietinė gyventoja Adelė Albrikaitė.Paklausus senolės, ar į kapinaites beužsuka žmonių, ši iškart nuleidžia galvą. Jei kas ten ir benueina, tai tik ji...
„Nužingsniuoju pamažėle kartais vaistukų prisirinkti. Kaip jie ten, kur dar į maistą deda prieskoniams... čiobrelių! Jų būdavo daug, tačiau dabar beveik nebeina rasti, viskas peržėlę. O daugiau niekas ten neužklysta. Anksčiau kaimynas kapukais rūpinosi, visada nušienaudavo, prižiūrėjo, bet ir jis jau nebeturi sveikatos. Reikėtų žolę nupjauti, yra baisiai apžėlę. Tačiau ką daryti, pati vos klišę bepavelku..." - nusijuokė Adelė.

S.Durša nebeįstengia nušienauti kapinaičių...

...tad jos jau seniai skęsta žolėse

Daugiau nei 30 metų Pykaičiuose gyvenantis Stanislovas Durša beveik visą tą laiką rūpinosi, jog prieš daugelį amžių čia atgulę protėviai neskendėtų žolėse bei krūmynuose.
„Kol jėgų buvo, tol vis į gražiąją pusę keitėsi tie kapukai. O kai nebeliko sveikatos, taip viskas ir užsibaigė. Anksčiau ir žolę nušienaudavau, ir nueidavau pasižiūrėti. Dabar nebėra kam, jaunimui tas visai ne galvoj", - apgailestavo vyriškis.
„O ką mes, senukai, bepadarysim, niekuo mes jau nebepasirūpinsim. Čia seniūnas turėtų atkreipti dėmesį, galėtų pasiųsti žmones, kad apipjautų..." - pritarė Stanislovui A.Albrikaitė.
Abu kaimynai tikina pasiilgę tų laikų, kai kapinaitėse dar kas nors vykdavo. Į Pykaičius atvažiuodavo net kunigas iš Laukuvos, kapeliuose susirinkdavo kaimo gyventojai. Jie dalyvaudavo čia aukojamose šventose mišiose, giedodavo giesmes, melsdavosi.
„Ir giedodavom, ir dainuodavom", - šypteli Stanislovas.
„Būdavo smagu. Kiek daug žmonių ateidavo, kunigėlis atvažiuodavo. Visi draugiškai susiburdavom. Pagiedodavom, pasibūdavom... O dabar nebeįmanoma ten kojos beįkelti..." - sielvarto neslėpė ir Adelė.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.