Šventais protėvių kapų kalneliais XXIV

Senąsias egles išvartė vėtra – jų vietą užėmė ąžuoliukai

Pajūrio seniūnijoje esantis Keberkščių kaimas garsus savo didžiuoju akmeniu ir galingais medžiais. Žmonės pasakoja, kad tiek čia, tiek gretimoje Raganinėje nuo seno augo daugybė žmogaus rankomis neapglėbiamų medžių. Štai Jūros pakrantėje puikuojasi net šešių metrų pločio tuopa, kitur keroja storiausi beržai, guobos ir kaštonai. Tai, jog Keberkščiai tikrai yra turtingi įspūdingais medžiais, įsitikinome ir apsilankę kaimo kapinaitėse.

Eglės matydavosi netgi prie Kvėdarnos

Zofija ir Stanislovas Kasiliauskai Keberkščiuose gyvena beveik visą savo amžių. Jie yra vieni iš nedaugelio vietinių žmonių, galinčių papasakoti apie senuosius maro kapukus. Anot jų, bene svarbiausias šios paslaptingos amžinojo poilsio vietos akcentas kadaise buvo virtinė senų bei galingų eglių. Jos juosusios visas kapinaites ir buvusios tokios aukštos, kad matydavosi net už keliolikos kilometrų!

„Oi, daug eglių čia ošė... Tokių aukštų, jog kai važiuodavome į Kvėdarną, prie Bokštų jas kuo puikiausiai įžiūrėdavome... Aišku, dar ir dėl to, kad kapinių vieta yra aukšta, iš tolo matyti. Bet vienais metais užėjo baisi vėtra, egles išvartė. Dabar jau neliko nė vienos", - panyra į atsiminimus Z.Kasiliauskienė.

Į ąžuolą trenkė žaibas?

Stanislovas mielai palydėjo bei aprodė senąjį kaimo kapinyną. Jis nuo jo namų visai netoli– vos už kelių šimtų metrų. Kapinaitės puikiai matosi ir nuo pagrindinio kelio Šilalė-Pajūris. Į akis pirmiausia krenta milžiniškas, ko gero, ne vieną šimtą metų skaičiuojantis ąžuolas. Deja, jo galybė jau nyksta: kamienas iki pusės likęs be žievės, dalis šakų irgi nudžiūvo. Atrodytų, nubaudė pats Perkūnas.
„Gal ir trenkė koks žaibas, kas dabar beatsimins", - atsidūsta Stanislovas ir mosteli į kitus medžius.
Per daugelį metų čia savaime pridygo visa galybė ąžuoliukų. Auga jie tvarkingai, vos ne simetriškai, tad nežinodamas gali pagalvoti, jog žmonių rankomis susodinti. Medeliai jau nebe maži, tačiau ir tikrais ąžuolais vadintis negali – jiems dar toli gražu iki jų pirmtako ir kadaise ošusių eglių.

Išliko tik paminklas lenkiškais užrašais

Zofija sako anuomet, dar būdama maža, girdėjusi įvairių šnekų apie Keberkščių kapinaites. Jose arba visai prie pat jų po žeme esą buvo įrengti slapti kažkokių bajorų giminės bunkeriai. Tačiau moteris niekada nėra girdėjusi tų bajorų pavardės ar tuo labiau pati mačiusi slėptuvę.
„Labai seni laikai...Vaikystėje ten nueidavau, bet niekur nelandžiodavau. Tik žmonės taip šnekėjo", - tikina senolė.

Kad Zofijos žodžiai nėra išgalvoti, liudija ir kapinaičių centre išlikęs senas akmeninis paminklas. Kiekvienoje jo pusėje dar matosi lenkiškais rašmenimis iškalti įrašai, tačiau dauguma jų nebeįskaitomi. Bet jei parašyta lenkiškai, gal tikrai būta bajorų kapų?

Moteris taip pat pasakojo, jog anksčiau kapukuose stovėjo nemažai kryžių, tačiau iki šių dienų išliko tik minėtas lenkiškais užrašais.

Laidojama buvo ir karo metais

Pasak Z.Kasiliauskienės, užėjus karui, kapinaitėse vietiniai nevengdavo laidoti savo artimųjų.
„Žmonės sakė, kad laidoti niekas nedraudė. Daug čia yra atgulę. Ir vieno buvusio mūsų kaimyno ką tik gimusi dukrelė. Gimė dvynukės. Viena buvo menka, bet išgyveno, o antroji, kuri atrodė sveika, mirė... Žinote, karas, sąlygos sunkios. Tai mergytę palaidojo čia pat, Keberkščiuose. Tik paminklo jokio nėra", - atgaivina praeitį pašnekovė.

Susirinkdavo visas kaimas

Zofija atmena, jog kiekvieną pavasarį kapinaitės tapdavo viso kaimo traukos centru. Anot jos, prieš pasėjant avižas, vykdavo kryžavos dienos. Tris dienas iš eilės bendruomenė rinkdavosi giedoti giesmių, melstis, o giliau tikintys ir kryžiumi ant žemės krisdavo. Visa tai – dėl kuo geresnio būsimo derliaus. Gegužės mėnesiais žmonės susirinkdavo ir į mojavines. Kiekvieną vakarą visas kaimas giedodavo įvairias litanijas.
„Būdavo čia tokia medinė lenta. Kas pirmas ateidavo, tas turėdavo į ją belsti, kad kiti žmonės išgirstų ir greičiau susirinktų. Kokias giesmes giedodavome, nebeatmenu. Tik žinau, jog jei užeidavo sausra, visada giedodavome „Pone karaliau". Ji padėdavo išprašyti lietų", - tikina Zofija.

Senoliai šios vietos neužmiršta

Pasak Kasiliauskų, senieji Keberkščių gyventojai kaimo kapinaičių stengiasi neužmiršti. Nors čia jau kelios dešimtys metų nebevyksta jokie susiėjimai, žmonės šios vietos neapleidžia. Jei tik turi sveikatos ir laiko, dažnas užsuka apžiūrėti kapelių. Pavyzdžiui, Kasiliauskų kaimynė Elena pamerkia gėlių. Be to, kapinynu atsakingai rūpinasi ir Pajūrio seniūnija, o prieš penkerius metus čia buvo surengta gana didelė talka.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.