Šventais protėvių kapų kalneliais XXV

Šarkų kaimo kapinaitės apipintos legendomis

Šarkuose gyvenantys Birutė ir Antanas Bernotai mielai pravėrė ne tik savo namų duris, bet ir gilią prisiminimų skrynią: tiek daug įvairių pasakojimų nė apie vieną senąjį kapinyną iki šiol dar nebuvome girdėję.

Grafas Šarka ir pavogta Marija

Nors Birutė kilusi iš Drobūkščių, apie Šarkų maro kapelius žino ne ką mažiau nei šiame kaime gimęs bei užaugęs jos sutuoktinis. Kaip gi nepasidomėsi istorija, jei kapinaitės - vos už keliolikos metrų nuo sodybos! Bernotai nuo pat įsikūrimo pradžios yra pagrindiniai kapų rūpintojėliai: anksčiau ir žolę nušienaudavo, ir aplinką patvarkydavo, o iki pat šiol nė viena Visų šventųjų diena neapsieina be visos šeimos apsilankymo juose. Po žvakę čia uždega ne tik jie patys, bet ir iš didmiesčio sugužėję sūnūs bei anūkai.
„Seniau žmonės pasakojo, kad kaimo pavadinimas esą kilęs nuo čia kadaise gyvenusio grafo Šarkos pavardės. Taip atsiradę Šarkai", - pradeda pokalbį moteris.

Iš abiejų šonų koplytėlę „saugo" ir po porą kryžių

Ji atsimena, jog pavasarį nutiko nelabai malonus įvykis. Ramų vakarą su kaimyne jos nuėjo aplankyti kapelių ir tapo vagystės liudininkėms: koplytėlė buvo išplėšta, o joje stovėjusi Švč. Mergelės Marijos skulptūra pavogta.„Paskambinau seniūnei, pranešiau apie vagystę. Bet, žinote, argi tą vagį kas besuras. Seniūnė sakė, kad daug kur šitaip nutinka", - atsidūsta B.Bernotienė.
Beje, Šarkų koplytėlė – unikali. Antano Skrinskio sumeistrautas beveik trijų metrų aukščio kūrinys čia stovi jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų. 1989-aisiais koplytėlė buvo restauruota. Ji yra pripažinta valstybės saugomu liaudies meno paminklu.

Bažnyčia prasmego skradžiai žemę?

Po kelių akimirkų Birutė atsimena vieną įdomų pasakojimą. Kadaise kaime sklandžiusi legenda, o ir pačiai moteriai kaimynė Žukauskienė kažkada yra pasakojusi, jog netoli kapelių labai senais laikais stovėjusi nedidelė bažnyčia. Tačiau vieną dieną ji paslaptingai susmegusi į žemę. Nelikę nė žymės, kur jos būta.

Anot B.Bernotienės, paslaptingoji bažnyčia stovėjusi visai netoli kapų

„Niekas dabar neišsiaiškins, stovėjo ta bažnyčia ar ne, bet seni žmonės tokias legendas tikrai pasakojo. Aišku, visi tie dalykai dėjosi labai labai seniai", - sako Bernotai.

Karo metais palaidoti žuvę kariai

Nuo to laiko, kai Bernotai atsikėlė į savo sodybą, kapuose niekas žmonių jau nebelaidojo. Tačiau Antanas tvirtina prisimenantis pasakojimų, kaip karo metu čia atgulė ne vienas kareivis.
„Per karą toks kapitonas Vitkauskas iš Alytaus buvo apsistojęs Drobūkščiuose, ūkininko Urbiko namuose. Vokiečiai suuodė, kur jis slapstosi ir iš anapus Jūros paleido sviedinių seriją. Vienas iš jų nukrito kieme, viską ištaškė, o atskilusi skeveldra pataikė teisiai kapitonui į galvą. Kariuomenėje tuo metu tarnavo ir jo brolis, bet jis buvo apsistojęs Tūbinėse. Sužinojęs apie brolio žūtį, jis vyko atsiimti palaikų. Kadangi Alytus - toli, pargabenti į tėviškę nebuvo galimybių. Bevažiuodamas į Drobūkščius jis žvalgėsi pakelėse, kur galėtų savo artimąjį palaidoti. Žmonės sakė, jog, kai pamatęs Šarkus, ši vieta jam labai patikusi. Čia žuvusįjį ir užkasė. Šalia jo atgulė ir dar vienas karys. Jį mano tėvas rado negyvą griovyje, jam buvo nutraukta viena koja. Padirbdino paprastą karstą iš lentų ir palaidojo. Bet kai aš buvau gal koks šeštokas, atsimenu, juos perlaidojo Šilalėje... O tėvas dar yra pasakojęs, kad ir iš pirmojo karo kareivių čia yra užkasta", - dalijasi atsiminimais Antanas.

Gegužiniai giedojimai vaikams būdavo pramoga

Jis prisimena, jog kiekvieną pavasarį vykdavo gegužiniai giedojimai. Į juos sąžiningai sugužėdavo visas kaimas. Aplinkinių trobų vaikams, tarp kurių daugiausiai būdavo berniukų, ši tradicija labai patikdavusi. Antanas išduoda dėl ko – pasirodo, berniūkščiams reikėdavo stuksenti į medinę lentą ir kviesti kaimiečius giedoti.
„Ilgai barškindavome, apie kokią valandą", - tikina jis.

Kai Antanas užaugo, giedoti jau niekas nebesirinkdavo. Stipriai sunyko ir pats kaimas: dabar čia bestovi vos penkios trobos.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.