Šventais protėvių kapų kalneliais XXVI

Dirgėlų kapeliai vaiduokliais negąsdina

Mano vaikystėje ant tos kalvelės, prie Varnių kelio, stovėjo kryžius, o žmonės sakydavo, kad tai esąs Švedkapis. Dabar visa kalva apaugusi krūmais ir medžiais, o iš kryžiaus liko tik alavinis dievukas, kuris saugomas šalia gyvenančio Stasio Vasiliausko garaže.

- Kryžius susmego ir nuvirto, tai mūsų kaimynas Kazimieras Petkus išsivežė arkliu ir sukūreno. O paskui aš žolėje radau Poną Dievą. Žiūriu, iki pusės išlindęs iš žolės. Matyt, nukrito pats, kai medis supuvo. Nesu labai tikintis, bet paėmiau ir parsinešiau. Kam turi mėtytis? - pasakojo S.Vasiliauskas.
Mudu mėginome aiškintis, kokiame kaime yra tie senieji kapeliai. S.Vasiliauskas gyvena visai šalia, Radiškėje. Jo troba - paskutinė kaime, už jos prasideda Dirgėlai. Bet anksčiau ta vieta tikrai nesivadino Radiške - Radiškė čia įsiveržė, kai nusitęsė pakelėje per kelis kilometrus nuo Kaltinėnų iki pat čia. Tai tikriausiai Dirgėlų kapeliai. Nei valstybės, nei rajono savivaldybės saugomų objektų sąraše tokių kapinaičių nėra. Gali būti, valdžia apie jas nė nežino.

„Kry­žius buvo kaž­kur čia", - ro­dė S.Va­si­liaus­kas

- Žinoti tikriausiai žino, - spėliojo S.Vasiliauskas. - Iki kapukų yra mano žemė, o jie patys liko neprivatizuoti, tokios vietos juk palieka valstybei. Aš čia atsikėliau, kai augo Radiškė, taigi esu ne nuo senovės. Tačiau Petkai gyvena seniai, jie turėtų žinoti daugiau.
Petkai įsikūrę jau Dirgėlų kaime. Kazys irgi atsikėlęs, o štai jo žmona Aldona čia gimusi bei užaugusi.
- Visiškai nebeturiu atminties ir nieko nebegaliu papasakoti, - pasiguodė ji, pakėlusi akis nuo laikraščio. Kaip tik skaitė „Šilalės artoją", kuriame jai labai patinka istorijos apie senus kapelius. Bet pati, deja, sakė nieko nebeprisimenanti.

A.Pet­ku­vie­nė guo­dė­si ne­be­tu­rin­ti at­min­ties, bet kai pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, tai pri­si­mi­nė vis­ką su de­ta­lė­mis ir žmo­nių pa­var­dė­mis. „Pa­var­džių ver­čiau ne­ra­šy­kit, dar gi­mi­nai­čiai su­pyks", - sa­kė ji

- Mano galva - visai kaip puodas, visiškai tuščia. Kryžius ten stovėjo visada, tačiau kai buvau vaikas, lyg ir trys buvo... Štai kaip išgaravo viskas! Ir kaip tą vaiką palaidojo, prisimenu tarsi pro miglą.
Vaiką? Ten dar kažką laidojo mūsų laikais?
- Tai juk buvo labai seniai. Esu gimusi 1939 metais, o kai palaidojo, buvau dar visai maža, gal nė dešimties neturėjau. Vežė arkliu tokią moterį gimdyti, tikriausiai į Kaltinėnus pas kokį daktarą. Nežinau iš kur, bet nuo Jaunodavos pusės. Pravažiavus Ašvijos tiltą, prasidėjo sąrėmiai, ir vaikelis gimė anksčiau. Sujudėjo dar vargšelis ir mirė. Taip man pasakojo. Sustojo jie pas mus, juk gyvenam prie kelio, mama ir sako, kad tą vabaliuką laidojant, reikia suvynioti į kokią paklodę, jog nebertume žemių tiesiai ant jo. Mama davė tokią baltą drobulę. Kažkas padarė grabuką, mažą, iš kelių lentikių. Nežinau, kas, aš juk visai nieko nebeprisimenu, - sakė A.Petkuvienė ir toliau pasakojo su detalėmis: - Užkasė jį tenai kapeliuose, lygiai sudėjo velėnas, ir neliko nė ženklo. Nežinau, kodėl taip darė, gal nebuvo leidžiama čia laidoti? Paskui buvo atvažiavęs iš kažkur to vaikelio tėvas, norėjo pažiūrėti, kur čia palaidotas jo kūdikis, tik nežinau, ar rado. Dabar aš tikrai nebeparodyčiau tos vietos. Viskas ten apaugę medžiais ir pasikeitę.
Netoli tų kapinaičių buvusi Petkų ganykla, vakarais Aldona eidavusi parsivaryti bandos, tačiau niekada ten nesivaidendavę:
- Ir tas vabaliukas, ir visi, kas ten užkasti, miega ramiai. O štai Donyluose išėjo nelabai gerai. Tenai, pačiame kapinių viduryje, toks Bronius išsikasė rūsį bulvėms. Kasdamas rado ir kaulų. Labai negerai darė, bet kaimynai jo niekam neskundė. Vieną vasaros dieną jis buvo pasiėmęs iš kaimyno arklį bulvėms vagoti. Turėjo nuvesti atgal, tačiau sugalvojo nujoti. Kažko pasibaidė sena kumelė, numetė žmogų. Tas krisdamas stipriai susižeidė, lūžo kažkokie kaulai. Pasikankino dar kelias dienas ligoninėje ir numirė. Netoli buvo, galėjo kumelę veste nuvesti. Nieko nebūtų jam atsitikę. Bet sugalvojo nujoti.
- Aš girdėjau, kad jis norėjo atsidėkodamas už arklį tam kaimynui nunešti kugelio, - įsiterpė Aldonos vyras Kazimieras. - Žmona jam padavė visą blėką, o kai karšta blėka palietė kumelę, ta ir pasibaidė. Taip žmonės šnekėjo.
- Dar jie per laidotuves kalbėjo, jog tai Dievo bausmė, - sakė A.Petkuvienė. - Tie Donylų kapukai liko negera vieta. Važiavo paskui pro šalį kitas kaimynas Jonas, vežė šieną. Buvo prisikrovę pilną vežimą, o abu su žmona sėdėjo ant viršaus. Važiuojant pro kapelius, arklys pasibaidė, niekas nežino, dėl ko. Jonas nukrito nuo vežimo, susilaužė kaulus ir ligoninėje mirė. Žmonės šnekėjo, kad tai irgi Dievo bausmė už tuos kapelius. Nors Jonas jų nei kasinėjo, nei kitaip ardė, jis tik važiavo pro šalį. Bet jei kapai išardyti, tai vis tiek negera vieta.

Ala­vi­nis die­vu­kas me­na, kad ant tos kal­ve­lės, kol ji dar ne­bu­vo ap­žė­lu­si me­džiais, sto­vė­jo ąžuo­li­nis kry­žius ir žy­mė­jo ka­pi­nių vie­tą

Apie Dirgėlų Švedkapį nieko panašaus negirdėti. Jis apleistas, ten nebeliko nė vieno kryžiaus, tačiau palaidotieji vis tiek miega ramiai. Vaikščiodami su S.Vasiliausku po tuos kapelius, radome kelias senas, gilias ir žole apžėlusias duobes. Matyt, kažkas iš čia yra vežęs žvyro - labai retos šitiems kraštams brangenybės. Nežiūrint į tai, mirusieji nekerštauja už kapinių draskymą. Gal čia palaidoti taikesni žmonės?

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.