Šventais protėvių kapų kalneliais XXVII

Jaunodavos kapeliai priglaudė vieną ateivį

Stanislava Valošinienė bijodavo eiti į rūsį pasisemti bulvių. Juk čia pat, už betoninės rūsio sienos, užkasti žmonių kaulai. Rūsys yra įkalnėje, jis tiesiog įkastas į Jaunodavos kapinaites.
- Dabar, į senatvę, nustojau bijojusi, - sako Stanislava.

Prie pačių pastatyto kryžiaus S.Valošinienė buvo pasodinusi alyvą, kuri per daugelį metų išaugo į didelį krūmą ir jau slepia pakrypusį kryžių

Sodybą Valošinai pirko iš Kaltinėnų eksperimentinio ūkio, kai buvo uždaryta kažkada čia veikusi Jaunodavos pradinė mokykla. Dar anksčiau sodyba priklausė buvusiam „Žemaičių žemės" kolūkiui, jo pirmininkui Mickui ji ir buvo statyta. Tada, kasdami rūsį, statybose dirbę kolūkiečiai rado kaulų.

Čia, tuoj už betoninės sienos, pakasti žmogaus kaulai. Šeimininkė, kol buvo jaunesnė, bijodavo eiti į rūsį

- Mums apie tai papasakojo kaimynas Alfonsas Stankus. Jie su kitu kaimynu Ežerskiu yra dirbę tose statybose. Aptiktus kaulus patraukę į šalį ir užkasę, taigi jie yra visai šalia rūsio sienos. Todėl ir bijodavau, - aiškina šeimininkė.
Lietuvos laikų pradžioje ji su vyru Aleksandru užsakė kryžių, kurį iš storo ąžuolo padarė tas pats A.Stankus, padirbdino metalinę tvorelę. Kai tuometinis garsusis Kaltinėnų klebonas kun. Petras Linkevičius kryžių šventino, vyko nedidelės iškilmės. Prie kryžiaus Stanislava pasodino alyvą, kuri per tiek laiko išaugo į didelį krūmą. Metalinė tvorelė išliko kaip buvusi, o kryžius jau papuvo, todėl pakrypo ir vos besilaiko. Nebėra ir paties meistro, ir tų žmonių, kurie dirbo namo statyboje bei rado žmonių kaulų.
- Esu girdėjusi, kad čia dar ne taip seniai buvo kažkas palaidota. Lyg per karą kažkokie rusų kareiviai... Bet gerai nežinau.
Jaunodavoje gyvenanti Zosė Ežerskienė tvirtina: taip, čia tikrai jos vaikystėje palaidotas rusas, tik ne kareivis.

„Taip, aš dar prisimenu, kaip tuose kapeliuose buvo palaidotas vienas žmogus, - sako jaunodaviškė Z.Ežerskienė

- Tai buvo paprastas senas žmogus, - pasakoja močiutė. - Kai rusai užėjo pirmą sykį, juos atvežė kažkur iš Rusijos ir apgyvendino Gardiškės kaime, pas tokius Urbonus. Šie neturėjo vaikų, pas juos buvo daug vietos, tai ir įkurdino. Tų rusų buvo trys - vienas vyras bei dvi moterys. Vyro net pavardę prisimenu - Vasiljevas. Jis buvo senas, netrukus mirė. Palaidojo jį Jaunodavos kapeliuose. Kodėl nevežė į Kaltinėnų kapines, kodėl laidojo čia, negaliu pasakyti. Dar visai vaikas buvau. Esu gimusi 1931 metais, o kai visa tai vyko, man buvo gal kokie dešimt. Tai va, kaip seniai viskas buvo... O tas moteris paskui kažkas išsivežė atgal į Rusiją. Nieko čia nebeliko, tik Vasiljevo kaulai. Valošinai buvo pastatę kryžių. Anksčiau, kol ten buvo stotelė, laukiant autobuso, jis matydavosi. Dabar autobusai nebevažiuoja, stotelės neliko, aš ten nebenueinu ir nežinau, ar bėra tas kryžius. Dabar viskas yra kitaip...
Jaunodavos kapinynas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, bet pažiūrėjęs nelabai suprastumei, kas ir kokiu būdu saugo tą krūmais prižėlusią kalvą. Visgi sąraše yra pastaba: saugomas vadovaujantis įstatymo nustatyta tvarka. Gal ir taip...

Jaunodava yra apie 5–7 km į šiaurę nuo Kaltinėnų, už Ašvijos upelio. Kaimų sodybos tvarkingai išsirikiavusios abipus vieškelio, vedančio į Severėnus. Tai išties sena gyvenvietė. Jaunodavos senkapyje rasta VI-VIII ir XII-XIV a. radinių. Minima (Jonawdo) 1395 m. vokiečių ordino pareigūnų sudarytame apraše. Jame apibūdinamas galimas karo žygio į Žemaitiją maršrutas. Trys kelią išžvalgę vedliai siūlė iš Ragainės žygiuoti pro Pūtvę, Kvesčius iki galutinio žygio tikslo - Jaunodavos krašto. Šiose vietose galvota nakvoti, čia, matyt, tikėtasi gero grobio. Pažymėtina, kad Jaunodava tekste vadinama kraštu (valsčiumi). Nors nekyla abejonių, jog svarbiausia gyvenviete apylinkėje tuomet buvo Kaltinėnai, tikėtina, kad ir Jaunodavoje būta žemesnio lygio administracinio centro.
1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje aprašomas valdovui priklausęs 14-os valakų Jaunodavos sodžius. Ilgainiui jis, matyt, tapo sudėtine didelio Jaunodavos dvaro, įvardijamo dar 1575 m., dalimi. Nuo XVI a. pabaigos žinomas Gardiškės kaimelis taip pat įėjo į jo valdas.
Jaunodavos dvaras egzistavo iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio, kai jo žemės buvo išdalintos Nepriklausomybės kovų savanoriams. 2005 m. Jaunodavos kaime buvo 18, o į jo žemes įsiterpusiame Gardiškės kaimelyje - vos 2 sodybos.
800 m į vakarus nuo Kaltinėnų-Severėnų vieškelio, dviejų kaimų paribyje, stūkso Jaunodavos (Gardiškės) piliakalnis. Jei važiuote, prie jo galima priartėti keliuku, atsišakojusiu nuo minėto vieškelio, likus 350 m iki posūkio į pašilę. Tai - įsisupusi į lapuočių apsiaustą 193 m nuo jūros lygio, iki 15 m aukščio šlaitais, kalva. Viršuje - ovali, apytikriai 25x30 m, aikštelė jau praradusi gynybinius pylimus. Deja, šis archeologinis paminklas labai sužalotas daugelio bulviarūsių, 1937-1938 m. atvertos žvyrduobės. Vis dėlto vietos žmonės kalvą vadina Pilale, Pile. Archeologai taip pat mano, kad ant jos kadaise stovėjo „gardas" arba, kitaip tariant, gynybine siena apjuosta pilaitė, galbūt buvusi Jaunodavos krašto gynybiniu centru. Tokią mintį sustiprina faktas, jog piliakalnio papėdėje rasta pėdsakų, kad netoliese yra minėtas senkapis. (Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. „Karšuva 2". 2006 m.)

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.