Šventais protėvių kapų kalneliais XXVIII

Vienoje seniausių rajono gyvenviečių gyveno turtingi žmonės

Apie Šarkų kaimo kapinaites bei apie jas sklandančias legendas neseniai rašėme, tačiau gretimai besidriekiantis senkapis liko nuošalyje. Iš tikrųjų ankstyvuosius amžius menantis kapinynas savo praeitimi yra be galo reikšmingas. Prieš geras keturias dešimtis metų čia tyrinėję archeologai Šarkų kaimo žemių kloduose rado vertingų radinių, kurie leido nemažai sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimą. Beje, istorikai nustatė, jog Šarkai galėjo būti viena seniausių gyvenviečių mūsų rajone.

Mokslininkai tikina, kad bažnyčios nebuvo

Niekas nepaneigs, jog Šilalė yra turtinga senovės paminklais: turime daugiau nei 20 piliakalnių, beveik 30 senkapių, o senųjų kaimo kapinaičių skaičius turbūt viršytų ir porą šimtų. Šarkų kaimo senkapis drąsiai gali būti išskiriamas iš bendro sąrašo, mat mūsų kraštui jis yra itin svarbus, nes padėjo nustatyti ankstyvąją jo istoriją.
Tai išsiaiškino kasinėjimus čia kažkada vykdžiusi archeologė Bronė Tautavičienė. Beje, legendą apie prasmegusią Šarkų bažnyčią, kurią mums pasakojo vietiniai gyventojai Birutė ir Antanas Bernotai, ji taip pat buvo girdėjusi. Bernotai svarstė, kokiame gi laikmetyje tai galėję būti. Kadangi bažnyčia stovėjo netoli senkapio, lyg ir turėtų būti pagoniškieji laikai. Tačiau ar pagonys statė bažnyčias? Atsakymą į klausimą radome B.Tautavičienės straipsnyje „Šarkų kaimo radiniai". („Artojas", 1972 m. liepos mėn. 8 d., Nr.31.)

Šarkų kaimo senkapio radiniai

Esą pasakojimuose minimo miesto bei jo bažnyčios veikiausiai nebuvo – čia būta tik labai seno kapinyno. Jį pirmasis aptiko mūsų rajono kraštotyrininkas Vladas Statkevičius. Bevaikščiodamas ariamais laukais, jis dirvos paviršiuje rado geležinį kirvį, žalvarinių apyrankių, stiklo karolį, kitų dirbinių. Vėliau paaiškėjo, kad jie – iš III-IV amžiaus. O tais laikais mūsų protėviai bažnyčių nestatė.

Laukus ištyrė tiesiant kelią

Pradėjus tiesti kelią Šilalė-Kvėdarna, buvo sunerimta, jog jis gali perkirsti ir spėjamą senąjį Šarkų kapinyną bei jį sunaikinti. Todėl 1972 metų birželį B.Tautavičienės vadovaujama archeologų grupė ir būrys Šilalės moksleivių pradėjo žemės kasinėjimus.
Savo straipsnyje B.Tautavičienė džiaugėsi, kad jau nuo pat pirmųjų dienų darbus lydėjo sėkmė. Arčiau senųjų kaimo kapelių esančiame plote iškasus tris perkasas, surasti šeši III-IV a. kapai. Nors mirusiųjų griaučiai buvo visai sunykę, apie kapavietes išdavė palaidotųjų įkapės - į duobę įdėta papuošalų, įrankių, ginklų.

Šiuose laukuose kadaise buvo laidojami mūsų protėviai

Ekspedicijos darbus lengvino tai, jog kapai buvo visai negiliai, beveik ariamame žemės sluoksnyje. Pasak archeologės, atrodo, kad jie buvę pilkapiuose, kuriuos jau seniai išsklaidė plūgas. Apie 300 metrų nuo šių kapų, kalvos pietryčių pakraštyje, aptikta dar dvylika kapų, tačiau jie kiek vėlyvesni – V-VI a.

Protėviai buvo turtingi

Visuose atkastuose kapuose aptikta labai daug radinių. Tai rodo, kad senieji gyventojai buvo ganėtinai pasiturintys. Kaip rašo B.Tautavičienė, dalis to meto žalvarinių papuošalų paviršiaus pagražinta ne tik įmuštomis akutėmis bei kitu ornamentu, bet ir pasidabruota. Rasta ir gryno sidabro dirbinių.
Be to, mirusiesiems į kapo duobę įdėta didesnių įmovinių kirvių, peilių bei kitų įrankių. Ypač įdomūs merginų galvos papuošalai - jas apjuosdavo iš žalvarinių įvijėlių sudarytomis juostomis su pakaušio srityje pritvirtinta ilga įvija.
Atkasant kapus, aptikta ir iš akmenų sukrautų jų dalių. Nustatyta, jog buvę sukrauti apie trijų metrų skersmens akmenų ratai – vainikai. Pajūrio regiono gyventojai dar prieš mūsų eros pradžią laidojimo vietas apsupdavo tokiais ovaliais vainikais. Tad archeologė B.Tautavičienė neatmetė galimybės, kad Šarkuose būta ir dar senesnių kapų. Jiems, spėjama, galėtų būti apie 2000 metų.
Šiuo metu kaimo senkapis priklauso fiziniams asmenims. Taisyklės numato, jog dirbti senkapio žemę, t.y. ją arti, griežtai draudžiama. Tad žmonės šioje vietoje tik šienauja.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.