Šventais protėvių kapų kalneliais XXIX

Bokštuose dėjosi negeri dalykai, tačiau kapai savo ramybę išsaugojo

Priešingai nei daugelyje kitų kaimų, Bokštuose esančios senosios kapinaitės įsitaisiusios pačiame kaimo viduryje, tad laukuose ar palaukėse ilgai jų ieškoti nereikia. Vadinamieji maro kapukai plyti apsupti šimtamečių klevų ir šiuo metu, kai pats lapų kritimas, atrodo lyg užsikloję storais patalais. Išsilakstyti į pašales lapams neleidžia senutėlė akmeninė tvora – vietinių gyventojų ir pasididžiavimas, ir rūpestis.

 Unikali tvora pamažu byra

Tuoj už kapinaičių tvoros riogso nedidukai Jono Grikšo ūkiniai pastatai. Dar už keliolikos žingsnių – ir troba. Vėliau šeimininkas užsimins, jog kadaise čia dėjosi daug negerų dalykų, tačiau prieš tai skuba aprodyti kapus bei išsakyti savo rūpesčius.
„Šnekėjau su seniūne Audinyte, norėjau, kad padėtų tvoros akmenis sutvarkyti. Bet, žinote, nėra lėšų... Ten, anoje pusėje, akmenys visai išvirtę, būtina kažką daryti. Reikėtų didelės jėgos, nes kaip tokius milžinus pakelsi? Tai jau ne mums... Problema ta, jog medžiai susodinti kapukų viduje. Jei jie augtų išorėje, neleistų akmenims taip kristi, prilaikytų juos. Bet tuos medžius žmonės sodino prieš kelis šimtus metų, matyt, jiems taip atrodė geriau", - svarstė J.Grikšas.
Šią tvorą yra pastebėjęs ir istorikas Vytenis Almonaitis, kartu su žmona Junona savo knygoje „Karšuva 2" ją įvardinę kaip įdomų etnografinį objektą. Leidinyje taip pat teigiama, kad tokios iš lauko akmenų sukrautos tvoros yra būdingos visam Šilalės kraštui. Deja, įsitikinome, jog ne visur jos bėra išlikusios...

Kapinės buvo apleistos

J.Grikšas pasakojo, kad tą pačią tvorą anuomet, vos atsikraustęs į Bokštus, pats su talkininkais yra kaip bitė korį lipdęs. Pasirodo, prieš daugelį metų vaizdas čia atrodė katastrofiškai. Anot Jono, šioje vietoje buvo tikra velniava.

„Niekas tos tvoros netaisė, niekas neleido. Tokia valdžia buvo, visi bijojo. Aš čia atsikėliau 1961-aisiais, kapukai atrodė baisiai. Nė įeiti negalėjai – vien krūmai. Tai abu su žmona pamažu kirtom, nešėm, krovėm, tvarkėm. Ir ta tvora buvo išbyrėjusi, tad samdžiau tokį žmogų, jog suneštų akmenis. Paskui, atsimenu, ateidavo mokiniai su mokytojomis kapelių tvarkyti. Pridarydavo čia visokių gėlynų. Bet vėliau mokyklą uždarė, nebeliko ir kam kapinaitėmis rūpintis. Kol galėjome, prižiūrėjome mes. Po to vairą perėmė seniūnė. Ji kapeliais labai rūpinasi. Būna, atveža darbininkus, tačiau nepalieka, o pati stovi, žiūri, kad gerai padarytų. Turime tikrai gerą seniūnę", - gyrė Jonas.
Jo žodžius pagrindžia bendras vaizdas – kapinaitės išties atrodo tvarkingai. Jei ne tie keli išsivartę akmenys, vargu ar rastume nors menkiausią priekaištą.

Dangų remia šimtamečiai klevai

„Iš tikrųjų kažkada buvau sugalvojęs, jog reikėtų klevus apgenėti, nes šakos jau ilgiausios užaugo. Bet paskaičiau laikraštyje Kazimiero Jukniaus žodžius, kad tokioje vietoje geriau šakų neliesti ir didingo vaizdo negadinti. Tad, kol medžiai nekelia didelio pavojaus, tegul būna", - svarstė J.Grikšas, ir pokalbis pakrypo apie šimtamečius klevus.

Jų Bokštų kapinaitėse yra nemažai. Šiais aukštais bei tvirtais medžiais jos apjuostos tarsi dailiu puslankiu. Ir nors dabar jų šakos kapukams grėsmės nesudaro, ar saugiai jaučiasi patys Grikšai, gyvendami vos už kelių metrų? Kas, jei pakiltų vėjas ir tokį galiūną tėkštų žemėn?
„Tai jau buvo vėtra įsisukusi. Kelis klevus išvertė, nulaužė storiausias šakas. Vienas buvo ir ant garažo užvirtęs, viską ištraiškė. Reikėtų kažką daryti, nes kai kurių kamienai jau išpuvę..." - tvirtino sodybos šeimininkas.

„Bokštuose dėjosi baisūs dalykai..."

Tačiau per daug dėl senų medžių Jonas nesijaudina. Nebaisu jam ir šalia tokios vietos gyventi. Vyriškis tikina besijaučiantis saugiai, ir mintys apie vėles ar vaiduoklius jo negąsdina. Kiek čia gyvena, nė karto jam nėra pasidarę nejauku ar baugu. Tik anūkes kadaise kažkas iš šeimos buvo prigąsdinęs, kad per daug aplink nešmirinėtų...
Kur kas didesnė nerimo gaidelė Jono balse pasigirdo, kai užsiminė apie savo sodybą.
„Ne viena galva čia anais baisiais laikais yra nulėkusi", - prasitaria jis, bet plačiau apie tai kalbėti nepanoro.
Esą, kai rusai buvo paėmę valdžią, Bokštuose vyko žiaurių dalykų. Tačiau, anot J.Grikšo, visa tai buvo seniai...

Iš galybės kryžių išliko tik vienas

Jono pasakojimu, anuomet kapinaitėse stovėjo apie dešimt liaudies meistrų sukurtų kryžių, bet metų tėkmė visiems buvo negailestinga. Išskyrus vieną.„Vienintelis likęs kryžius statytas mano gimimo metais – 1937-aisiais. Jį padarė toks Petkevičius iš Kvėdarnos. Kažkur dar turėtų būti įrėžta data, tačiau nebeina įžiūrėti... Šis kryžius yra kitoks nei dauguma, grigalinis, su dviem kryžmomis. Tik antroji yra iškritusi...
Tie, kur supuvo ir nuvirto, buvo paprastesni, mažesni. O šitas va dar stovi. Liaudyje buvo sakoma, kad kol prie kapo stovės ąžuolinis kryžius, tol tas kapas bus neliečiamas. Tačiau kai kryžius savaime nugrius, vadinasi, jau galima laidoti kitą žmogų..." - susimąstė vyriškis.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Juliaus VAINORIAUS nuotr.