Šventais protėvių kapų kalneliais XXXI

Andriejaičių rimtį saugo ąžuolas galiūnas

Andriejaičiai, kaimas nuostabiame Akmenos slėnyje, mena gana įdomią istoriją. Remiantis istoriko Vytenio Almonaičio surinktais duomenimis, anuomet buvusį dešimties sodybų bajorkaimį sovietinės valdžios metais norėta paversti kitataučių buveine: į Andriejaičius bei gretimą Kilpinių kaimą atkeldinta keliolika rusų sentikių šeimų iš Suvalkų krašto. Tačiau vietiniams į kraują įaugusios lietuvybės ir tikėjimo jokie okupantų veiksmai neišplėšė. Andriejaičiai su pasididžiavimu iki šių dienų išsaugojo tai, kas jiems brangu. Šiame sąraše - ir senosios kaimo kapinaitės.

 Čia pietavo Vytautas Didysis?

Dar pagonybės laikais atsiradusios kapinės plyti dešinėje vieškelio į Vaitimėnus pusėje. Nepastebėti jų neįmanoma, mat jau iš tolo žvilgsnį traukia laibi kryžiai bei milžiniškų medžių virtinė. Beje, kapinaitėse stovi ir garsusis Andriejaičių ąžuolas, aprašytas ne vienoje knygoje bei apipintas įvairiais mistiniais pasakojimais.

Artimiausioje prie senųjų kapinių stovinčioje troboje gyvenanti pensininkė Antanina Petrošienė sakė kadaise iš senų žmonių girdėjusi kalbų, kad po šiuo medžių karaliumi esantys užkasti kažkokie paslaptingi dokumentai. Bet kas juose parašyta ir ar išvis šios šnekos nėra pramanytos, Antanina teigė nežinanti.

Apie Andriejaičių ąžuolą užsimenama ir Vytenio bei Junonos Almonaičių knygoje „Karšuva 2". Čia rašoma, jog senais laikais šitas medis nebuvo pats didžiausias, šalia augo dar galingesnis bei storesnis ąžuolas. Jo būta tokio didelio, kad į drevę „penki verše sulįsdaven". Pasakojama, jog po senuoju ąžuolu yra pietavęs net pats Vytautas Didysis su kariauna. Knygos autoriai spėja, kad jei ne Vytautą, tai kokį nors kitą kunigaikštį ši vietovė tikrai mena, mat visai netoli, Akmenos pakrantėje, kadaise stovėjo garsioji Pūtvės pilis.
Galingasis ąžuolas auga pačiame Akmenos slėnio šlaito viršuje. Medžio aukštis siekia 26 metrus, o apimtis – net 5 metrai. Norint apglėbti jo kamieną, rankomis susikibti reikėtų dar su trejetu-ketvertu bičiulių. Tikslus ąžuolo amžius nėra nustatytas, tačiau spėjama, jog jis seniai yra viršijęs 300 metų ribą.

Tokios šventės kaimas dar nematė

Viena seniausių kaimo gyventojų Ona Gedeikienė su dideliu malonumu prisimena prieš trejus metus Andriejaičiuose vykusią kapinaičių tvarkymo talką ir ta proga surengtą susiėjimą. Nors ir sulaukusi garbingo amžiaus, senolė pati ėmėsi organizuoti kaimo vyrus, kad iki tol niūriai atrodžiusios kapinės atgimtų iš naujo.
„Bet aš vyrus truputį apgavau. Sakau, būkit geri, išvalykit kapinaites, bus didelė šventė, gegužinė, duos degtinės. Ir vyrai suėjo, viską sutvarkė. Aišku, gerti niekas nedavė, juk susirinkome ne to, o pasimelsti, pagiedoti. Tačiau kitaip jų nebūtum priprašęs. Pasakiau jiems, jog Dievas atsidėkos už gerą darbą", - atsimena O.Gedeikienė.
Jos teigimu, anksčiau šioje vietoje labai trūko tvarkos, kapinaitėse kai kurie gyventojai net veršius rišdavo. Situacija pasikeitė po Nepriklausomybės atgavimo: žmonės patys subruzdo, kad tokią vietą būtina saugoti bei prižiūrėti.

O.Ge­dei­kie­nė

O.Gedeikienės minėtoje šventėje dalyvavo ir Šilalės parapijos kunigas Mindaugas Alekna, Pagramančio regioninio parko atstovai bei visas būrys iš šios vietos kilusių žmonių.
„Oi, kiek daug susirinko! Mums, kaimiečiams, tas suėjimas buvo tikra atrakcija, juk kaime visai nieko nevyksta, niekas čia neatvažiuoja. Labai smagiai pasibuvome. Grojo amžiną atilsį Aleksandras Vaičys su kapela. Turėjo būti gegužinė. Jaunimas norėjo šokti prie Akmenos, bet A.Vaičys nesutiko, sakė, uodai sukandžios. Tai diskoteką surengėme mano kieme. Rytojaus dieną visas dirvonas buvo juodas", - juokdamasi pasakoja senolė.

Kapinėmis rūpinamasi atsakingai

Dabar, anot moters, senosiomis Andriejaičių kapinaitėmis itin atsakingai rūpinasi seniūnija. Tam specialiai net žmogus yra paskirtas. Iš tiesų kapeliuose, kai lankėmės, pūpsojo nedidelės krūvelės šviežiai sugrėbtų lapų – ruošiamasi mirusiųjų atminimo dienai.

Bendras kapukų vaizdas taip pat džiugina: pusė jų apjuosta medine tvora, iš medžio žvelgia mažoje koplytėlėje rymantis šventasis, prie medžio padėta gėlių, tiesa, dirbtinių. Laiko tėkmei nepasidavė ir du mediniai kryžiai, o vienintelis betoninis paminklas taip pat dar nesusmegęs į žemę.

Vietinių moteriškių pasakojimu, neaišku, kieno kapą jis žymi. A.Petrošienė kažkada girdėjusi kalbant, jog čia esanti palaidota kažkokia Gedvilienė, tačiau niekas negalėjo pasakyti, ar tai tikrai tiesa. Bet kad Andriejaičiuose kadaise gyveno iš bajorų giminės kilęs Gedvilas, patvirtina ir O.Gedeikienė. Tačiau jo žmona, anot senolės, kaime tikrai nebuvo palaidota, nes mirė iškart po vestuvių ir buvo išvežta į Pagramantį.
„Nebent kapas - kitų Gedvilų..." - susimąstė pašnekovė.
Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšvuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Juliaus VAINORIAUS nuotr.