Šventais protėvių kapų kalneliais XXXII

Vėlinių žvakės Gedėliškėje nežybčios...

Beveik metai, kaip lankome senąsias rajono kapines, senkapius ir pilkapius. Įsitikinome, kad vienur šios vietos žmonėms dar svarbios ir artimos, kai kur viską baigia padengti užmaršties šydas. Kita vertus, nors dalyje amžinojo poilsio vietų ir trūksta priežiūros, dažname kaime senieji maro kapukai aplankomi bent kartą metuose – Visų šventųjų vakarą. Daugelis ankstesnių pašnekovų tikino šią dieną surandantys laiko kaimo kapeliuose uždegti žvakę, pasiklausyti Amžinybės tylos ir medžių ošimo. Deja, Gedėliškė yra vienas iš tokių kaimų, kur mirusiųjų pagerbimo dieną nesužibs greičiausiai nė viena žvakelė – kaimas laviruoja ties išnykimo riba.

Keturios trobos - vienas gyventojas

Gedėliškė išsidėsčiusi pusiaukelėje tarp Šilalės ir Didkiemio. Nuo vieškelio kaimas pabiręs į abi jo puses, tačiau kairėje, važiuojant Didkiemio link, jokių civilizacijos ženklų praktiškai nebematyti. Miškų ir laukų prieglobstyje jau beveik nebėra nė vieno trobesio bei kadaise stūksojusių didžiulių fermų. Kai pagalvoji, jog prieš daugelį metų čia veikė mokykla ir buvo net keliolika sodybų, suvoki, kaip viskas laikina ir trapu.
Dešinėje kelio pusėje išsirikiavę pastatai dar liudija, kad kaime kažkokia gyvybė yra: viena sodyba negyvenama, bet prižiūrima, antra jau baigia sukiužti ir seniai nematė šeimininkų, o pačiame kaimo gale esančiuose namuose gyvena žmonės.

A.Dargevičius prie gimtųjų namų, prie kurių stovi kryžius

Albinas Dargevičius bei jo žmona ir vaikai – vieninteliai Gedėliškės gyventojai. Albinas čia gimė ir užaugo. Be jo, vietinių žmonių kaime jau seniai nebėra.
„Taip, likau aš vienas. Prieš dvejus metus dar gyvi buvo mano tėveliai Elena ir Antanas Dargevičiai. Jie iki tol buvo seniausi kaimo gyventojai. Net baisu pagalvoti, kaip kaimas išnyko: nebeliko nė vieno kaimyno. Tas numirė, tas išėjo... O kiek trobų anksčiau buvo",- atsimena Albinas.

Kapinaitės skendi užmarštyje

Gedėliškės kaimo kapelius rasti nėra sunku.
„Kapukai yra apie 0,3 kilometro į vakarus nuo kelio Šilalė – Didkiemis", - tokias koordinates savo rankraščiuose nurodo kraštotyrininkas Vladas Statkevičius.
Važiuojant nuo Šilalės pusės, kapinaitės išties puikiai matomos. Tik žmogui, nežinančiam, kokia tai vieta, tą suprasti nebūtų lengva: akys neužmato net mažiausios užuominos, nė menkiausio kryželio...

Gal rasime ką pačiuose kapuose? Tačiau, įžengę į šabakštynais virtusias kapinaites, šitokias viltis palaidojome. Gedėliškės kaimo kapukai labiau primena šernų išraustą miškelį nei laidojimo vietą. Ganėtinai gilios duobės, juosiančios beveik visas kapines, tikriausiai mena anuomet čia žmonių kastus bulviarūsius. Ir ne tik duobių čia užtenka – būtų įdomu suskaičiuoti, kokia galybė akmenų riogso. Visi - jau paliesti laiko tėkmės ir, tarsi baimindamiesi artėjančios žiemos, pasidabinę storu sodriai žalių samanų sluoksniu...

Tai, kas liko iš kryžiaus ir senojo koplytstulpio

Prasibrovę pro sužėlusių krūmų stagarus, kapinaičių viduryje aptikome nuvirtusį medinį kryžių. Kiek tolėliau - ir senąjį koplytstulpį, anuomet stovėjusį palei pat kelią. Kaip jis čia atsidūrė? Dabar gi jo vietoje stovi graži, spalvinga koplytėlė.
Tiek kryžius, tiek koplytstulpis yra smarkiai aptręšę ir tik laiko klausimas, kada jie susmegs į žemę. Įdomu, kiek laiko jie jau čia guli?
„Šimtą metų nesu ten buvęs. Tik vaikystėje kartais nubėgdavome. Kiek atsimenu, būdavo dar ten keli kryžiai, matydavosi senų kapų kauburiukai. Prieš keletą metų lyg kažkas kažką čia tvarkė, bet po to – niekas nieko", - atsidūsta A.Dargevičius.

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.