Šventais protėvių kapų kalneliais XXXIII

Ir girtuoklis, pro kryžių eidamas, kepurę nusiima

Senasis Kūtymų kaimo kapinynas, lyginant su kitais, mažai tyrinėtas ir aprašytas. Vietiniai gyventojai apgailestauja, jog nepakankamai dėmesio jis sulaukia ir iš jį prižiūrėti turinčios seniūnijos. Tačiau žmonės per daug nenusimena - susitvarko patys, tad pagarbos bei dėmesio protėvių amžinojo poilsio vietai tikrai netrūksta.

Senkapiui gera ir tokia užuovėja?

Nors iš kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus surinktos medžiagos apytiksles Kūtymų kaimo kapinaičių koordinates žinojome, reikia prisipažinti, be vietinių žmonių pagalbos jas būtume sunkiai radę.
„Važiuokite ten, už eglių miškiuko", - nukreipė jie.Pasukome, kur liepti, kol pradėjo aiškėti kadaise čia buvusių kapukų vaizdas. Deja, iš pradžių jis nieko gero nežadėjo: siūruoja aukšta žolė, menkaverčių krūmų raizgalynė, ir jei ne išdidžiai stovintis medinis kryžius, vargiai suprastumei, kur atkeliavęs.
Tarp vešliai sužėlusios žolės kyšantis betoninis stulpelis skelbia, jog stovime ant saugomo archeologinio paminklo - Kūtymų kaimo senkapio. Formaliai saugomo - gal ir taip, bet prižiūrimo – nelabai. O tereiktų bent peraugusią žolę nušienauti...
Tolėliau matyti apynaujis medinis kryžius. Rodos, jis labiau mylimas: jį juosia dailiai išdėlioti akmenukai, šalia pasodinta daugiamečių gėlių, o ir pats kryžius kažkieno padabintas dirbtinių žiedų puokštele. Štai ir visas senasis Kūtymų kapinynas. „Ne, ten, apačioje, dar vienas kryžius stovėjo, bet jis nuvirtęs", - patikslino visai netoli gyvenantis Pranas Beneta. Jis mielai sutinka papasakoti, kokie rūpesčiai slegia ir jį, ir kaimynus.
Vyriškio teigimu, nors atsakingi asmenys ir nelabai noriai kapinaites tvarko, vietiniai kaimo gyventojai joms neabejingi. Ir jis pats, ir dauguma kaimynų, vos atradę laisvo laiko minutę, stengiasi jas nors minimaliai pagražinti.
„Nueiname, uždegame žvakučių. Vasarą nunešu gėlių, palaistau. Rudenį vyras lapus sugrėbia. Mes gyvename arčiausiai, tačiau ir kiti kaimynai, mačiau, rūpinasi. Ir Aldona visada kapelius aplanko, ir kiti vandens neša. Netgi mūsų kaimo girtuoklėlis pro kryžių nepraeina kepurės nenusiėmęs, o, būna, sustojęs poterius sukalba. Va tau ir žmogus..." - įsiterpia Prano žmona Aldona. 

Tvarkos trūko nuo seno

Moteris sako esanti sunerimusi dėl kapinaitėse stovinčio kryžiaus.
„Pastatė, bet kažkodėl nemačiau, jog jis būtų pašventintas. Tikrai būčiau pastebėjusi, jei kunigas būtų pasirodęs. Juk nepašventintas kryžius – tik paprastas pagalys", - net pykteli A.Benetienė.

J.B.Benetienė

Moteriai ant širdies guli ir daugiau rūpestį keliančių dalykų. Blogai, anot jos, kad visai šalia kapukų yra karjeras. Seniau pasitaikydavo net tokių žmonių, kurie čia buvo sumanę versti visą savo ūkio kanalizacijos turinį. Greta kapelių plytėjo ir šiukšlynas.
„Ir rūsius prieš daug metų kiti čia kasdavo. Buvo didžiulė netvarka, o ir dabar tas pats. Niekas nieko nenori daryti, teisinasi, jog nėra lėšų. Gerai, kad patys žmonės dar kai ką padaro. Vis galvoju, jog reikia kai kuriuos medžius iškirsti, per daug jų čia", - sako P.Beneta.
Prano mama Jadvyga Bronė Benetienė pritaria sūnaus žodžiams, kad valdžios dėmesio Kūtymų kapinynui trūksta nuo seno. Šešiasdešimt metų čia gyvenanti senolė tvirtina neatsimenanti, jog šioje vietoje kas nors būtų rimtai darbavęsis.
„Rusų laikais valdžia lyg ir žadėjo kapukus aptverti, tačiau pinigus išnaudojo, o nieko nepadarė. Ir kiek kryžių anksčiau stovėjo... Viskas sunyko, apžėlė, niekas net nebenušienauja. Daug kas pasikeitė", - atsidūsta ji.
Tad belieka pasidžiaugti, kad nesikeičia vienintelis dalykas – žmonių rūpestis bei dėmesys savo protėviams. Jei ne vietiniai, vargu ar šiandien kapelius kas nors rastų.

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.