Šventais protėvių kapų kalneliais XXXIV

Ant Karoblinės kalno tebeskamba giesmės

Kvėdarnos ir Žadeikių gyventojai aukščiausią šias dvi gyvenvietes jungiančio kelio atkarpą nuo seno vadina Karobline. Šį tarp žmonių prigijusį pavadinimą daugelis žino daug geriau, nei tikrąjį kaimo vardą – Kalnyčius. Čia gimusi, augusi ir visą gyvenimą praleidusi Juozapa Dulcienė intriguoja: anuomet šioje vietoje turėjusi stovėti karobla – aukštas medinis bokštas, iš kurio galima nustatyti geodezinių punktų padėtį. Tačiau dėl kažkokių priežasčių bokštas taip ir neišdygo. Nepaisant to, Karoblinės pavadinimas prigijo. Ir nesvarbu, jog tokio vietovardžio nerasime jokiuose žodynuose ar žemėlapiuose, aplinkiniai vienbalsiai tikina - čia yra ne Kalnyčių, o Karoblinės kapinaitės.

Kapinės tviskėjo, bet karas viską sunaikino

„Laisvos Lietuvos laikais, kol dar nebuvo karo, kapinaitės buvo tokios pat, kokios dabar yra miestuose. Jas juosė akmeninis pamatas ir graži medinė tvorelė. Jos apačia buvo nudažyta žaliai, o viršus – baltai. Kiekvieną kapo kauburiuką žymėjo kryžiai. Žmonės šitą vietą labai prižiūrėjo: sodindavo gėles, ravėdavo. Bet karas viską sunaikino. Kareiviai čia iškasė apkasus, tvorą išgriovė. Iš to grožio nieko nebeliko. Daug metų niekas nieko nedarė. Paskui, tiksliai neatmenu kelintais metais, mudvi su kaimyne Barbora Stanevičiene sugalvojome, kad pačioms reikia imtis tvarkymo. Pradėjome tartis, ką čia padaryti. Pataisėme kelis kauburėlius, į koplyčią pastatėme naujas šventųjų skulptūras. Mergelės Marijos skulptūrą padovanojo dabartinis Pajūralio parapijos klebonas kunigas Kazys Žąsytis, o Jėzaus Širdies statulėlę nupirkau Telšiuose", - pasakoja J.Dulcienė.

Iniciatyvos ėmėsi žmonės

Senolės pasakojimu, didžiausius nuopelnus dėl atgijusių Karoblinės kapelių reikėtų priskirti kaimynui Petrui Žvirbliui. Jis pasišovė organizuoti daugelį darbų ir, padedamas Kazimiero Kavaliausko bei kitų vietinių, padarė naują metalinę tvorą. Be to, geranoriškų Kalnyčių gyventojų ir pačios J.Dulcienės dėka kapinėse išdygo naujas medinis kryžius. Žmonės pamažu pradėjo gražinti seną protėvių atminimo vietą ir iki šiol neleidžia jai nugrimzti užmarštin.
Pasak Juozapos, nuoširdų rūpestį kaimo kapinaitėmis yra išsaugojusi didžioji dalis vietinių žmonių, o nedidelė grupelė veiklių moteriškių jas prižiūri tarsi savo artimųjų kapus.

„Ir mano dukra Regina, ir Albina Miceikienė, ir Albina Statkevičienė nuolat jas lanko, tvarko. Tiesa, kelis pavasarius iš eilės ir seniūnija buvo atsiuntusi darbininkų", - tikina senolė.
Ji atsimena, jog kadaise kapinėse augo senas ąžuolas. Buvo didelis, galingas, bet „susirgo" ir nudžiūvo. Pasitarę su gamtos apsaugos specialistais bei gavę leidimą medį nupjauti, žmonės taip ir padarė. Tačiau ąžuolą iki pat šiol mena daugelis daiktų: iš jo padarytas naujas kryžius, langų rėmai kapinaičių koplytėlei ir net tvirti mediniai suolai, ant kurių kalnytiškiai susėda kiekvieną pavasarį, susirinkę į gegužines pamaldas.

Gieda ir meldžiasi iki pat šiol

„Taip, Karoblinėje iki šios dienos dar giedame, meldžiamės. Prieš Šeštines yra tokios kryžaunos dienos. Tai tris vakarus iš eilės susirenkame, giedame įvairias giesmes, kalbame poterius. Viskas - kaip bažnyčioje. Ir kunigas dalyvauja. Net garsiakalbį atsiveža, kad tie, kurie nebegali čia ateiti, viską girdėtų. Na, o paskutinį vakarą, po giedojimų, būna „paskutinė vakarienė", - nusijuokia J.Dulcienė.
Pasimeldę žmonės renkasi draugiškai pavakaroti bei pabendrauti. Vienais metais – pas vienus, kitais - pas kitus. Pašnekovės pasakojimu, sueina bemaž visas kaimas – apie dvidešimt ir daugiau žmonių.

Palaidoti žuvusieji per karą

Nors dabar Karoblinės kapinaitės ir neprimena senųjų, iki karo nesuniokotų gražiųjų kapinių, vaizdas akiai irgi mielas. Neprastai atrodo ir metalinė tvorelė, ir išdidžiai stovintys mediniai kryžiai, kolpytėlė. Vienas kryžius Vaclovo Statkevičiaus, Kvėdarnos parapijos maršalkos, iniciatyva pastatytas pernai.
Kapinėse yra išlikę ir keturi betoniniai antkapiai. Tačiau kas po jais palaidota J.Dulcienė sako nežinanti. Jos teigimu, per visą savo amžių ji atmena tik vieną atvejį, kai čia buvo laidojama.

„Vyko karas. Pro šalį vežimu važiavo kažkokie žmonės. Ir į juos pataikė sviedinys, visi žuvo. Tik niekas negali pasakyti, kiek jų tame vežime buvo. Bet žinau, kad visi atgulė čia, Karoblinėje", - atsimena senolė.
Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.