Šventais protėvių kapų kalneliais XXXV

Rūtelių žemė - kapas prie kapo

Nuo Kaltinėnų važiuodamas Šilalės link pro Rūtelius, pakelėje būtinai pamatysi mažas, medžiais apsodintas kapinaites. Iš šiais, ir anais laikais jas matėme gerai prižiūrėtas. Gal čia kas saugo kokių brangių žmonių atminimą?

Visai netoli, Jogminiškės kaime, gyvena Irena Jogelienė. Kapeliai kaip tik yra ant ribos tarp Jogminiškės ir Rūtelių.
- Tos kapinaitės yra nuo mano gimimo, niekas neprisimena, kada jos atsirado. Per karą galėjo būti palaidoti trys rusų tankistai, tačiau dabar jų kaulų čia tikrai nebėra, - pasakoja I.Jogelienė.
Ta diena, kai užėjo karas, jai įsirėžė į atmintį kaip begalinė baimė. Dar vaikas buvo, vienuolikos metų. Visa jų šeima nubėgo į Rūtelius, į Ulmerio dvarą.
- Tai buvo gražus, didelis dvaras, vadinosi jis Leonarpolio. Kodėl vadino ne šeimininko Ulmerio, bet Leonarpolio dvaru, negaliu pasakyti. Dvare buvo didžiulis rūsys, jame ir pasislėpėme. Visas kaimas čia buvo subėgęs. Prasidėjo baisus šaudymas. Yžnė pasidarė kaip fronto linija. Nuo vieno jos kranto, nuo Gedminiškės, šaudė rusai, nuo šito, nuo Rūtelių ir Jogminiškės, pyškino vokiečiai, - prisimena močiutė. - Tai truko ilgai, labai ilgai, gal dvi dienas. Mums rūsyje ir valgyti davė po šaukštą sriubos. Mat dvare buvo senelių prieglauda, maisto turėjo, tai ir mus pamaitino. O aš dar buvau paklydusi. Išėjau iš rūsio, nuklydau į rugius, neberandu kelio atgal. Ir vėl prasidėjo šaudymas. Iš baimės parkritau ant žemės ir gulėjau kaip negyva. Pro mane kulkos lėkė iš abiejų pusių, šiureno javus. Mama dėl manęs tada vos neišėjo iš proto. Paskui viskas nutilo, parėjome į namus. Prie kelio radome du pamuštus rusų tankus. Mes, vaikai, bėgome pažiūrėti. Trys užmušti tankistai gulėjo šalia. Žmonės juos palaidojo. Gerai neprisimenu, bet tikriausiai tuose kapeliuose. Po karo juos iškasė, išvežė į Kaltinėnus, paskui - į Šilalę. Dabar čia jų kaulų tikrai nebėra.
I.Jogelienė prisimena, kad prie to paties kelio, ant Yžnės kranto, yra buvę Ulmerių kapukai.
- Ten stovėjo toks gražus mūrinis namelis, na, kaip ir koplyčia, o po juo - rūsys. Į tą rūsį laidojo ponus. Jie buvo paguldyti į metalinius karstus. Po karo žmonės ėmė draskyti tuos kapus, ieškoti aukso, sidabro, gal dar kokių turtų. Iš metalinių karstų kaulus iškratė, o karstus panaudojo kaip lovius arkliams. Žmonių baisumas yra baisus, - stebisi močiutė.

„Taip, pri­si­me­nu, prie ke­lio bu­vo pa­lai­do­ti trys ru­sų tan­kis­tai,bet tik­rai ne ka­pi­nai­tė­se", - tvir­ti­na J.Pet­ro­kas

Netoli Rūtelių kapinaičių gyvena ir Jonas Petrokas. Kai kaimas atsidūrė fronto linijoje, jis irgi jau buvo vaikigalis, tačiau viską prisimena truputį kitaip:
- Mes su tėvais bėgome slėptis ne į Ulmerio dvaro rūsius, bet pas vieną kaimyną į prūdo duobę. Tą vasarą buvo labai sausa, prūdas išdžiūvo, iš jo liko viena duobė. Tačiau kai sviediniai pradėjo kristi visai netoli, tėvai suprato, jog čia visai menka apsauga. Parlėkėme į savo namus ir sulindome į nebaigtą kasti bulvių rūsį. Kai artilerijos sviedinys sprogo sodo gale, tėvai išsigando, kad ir rūsys - ne kažin kokia slėptuvė. Tada nubėgome į savo tvartą. Mėšlas juk buvo išvežtas, o akmeniniai pamatai aukšti. Sukritome ant žemės už tų pamatų ir prakentėjome. Paskui viskas nutilo. Atėjo toks vokietis, sako, nusiraminkite, jums karas pasibaigė. Jis buvo iš Klaipėdos krašto, lietuvis, puikiausiai kalbėjo lietuviškai, - pasakoja J.Petrokas. - Prie kelio tikrai buvo užmušti trys rusų tankistai. Bet pamuštą tanką prisimenu tiktai vieną. Ir palaidojo tuos tankistus ne kapeliuose, o ten pat, griovyje. Tolėliau, prie sankryžos, kur keliukas suka į Rūtelius, buvo palaidotas ir vienas vokietukas. Tačiau nė vieno dabar nebėra. Vokietuką dar per karą išsikasė ir kažkur išsivežė vokiečiai, rusų tankistus tuoj po karo rusai iškasę palaidojo Kaltinėnuose, ant kalno, prie miestelio kapinių, kur buvo laikinos karių kapinės. Dabar ir jų nebeliko - karių kapinės iškeltos į Šilalę. Taigi per karą Rūtelių kapukuose nieko nebuvo palaidota, niekas jau neprisimena, jog čia būtų ką nors laidoję, - tvirtina J.Petrokas.

Rū­te­lių ka­pe­lius pri­žiū­ri V.Iva­naus­kie­nė - jai tą dar­bą pa­li­ko ma­ma

- Taip, niekas to neprisimena, - tvirtina ir rūteliškė Vladislava Ivanauskienė. - Mano močiutė mirė 1945 metais, būdama 105-erių, bet ir ta sakė nieko panašaus nežinanti. Ji sakydavo, kad kapukai yra nuo kažkokios metieštvos laikų. Kas ta metieštva, aš nežinau, bet ji taip sakydavo. Per karą trys rusai prie kelio buvo palaidoti, ne kapinaitėse. Dar atsimenu, jog jie buvo basi, be batų. Batai, matyt, buvo geri, tai kažkas nuo lavonų numovė. Aišku, kažkas iš kaimo žmonių taip padarė. Mano mama verkė: „Toks jaunas vaikelis, o jau negyvas ir basas!" Baisu, kas darėsi. Ir Ulmerio kapą, kuris buvo toliau prie kelio, žmonės išdraskė, ieškodami turtų. Kai platino kelią ir tiesė plentą, to kapo nė ženklo neliko... Kiti su kapais labai nežmoniškai elgiasi.
Užtat Vladislavos tėvai Košiai Rūtelių kapelius labai prižiūrėjo ir gerbė. Jos tėvas Juozapas Košys dalyvavo Nepriklausomybės kovose, o grįžęs už tai iš Smetonos valdžios gavo šiek tiek žemės.
- Valdžia jam davė žemės, atrėžusi iš Ulmerio dvaro. Kartu su žeme tėvams atiteko ir kapinaitės. Tėvai ten nei karvių ganė, nei ką nors darė, o prižiūrėjo. Prisimenu, kažkada kapukuose stovėjo trys ąžuoliniai kryžiai, - pasakoja V.Ivanauskienė. - Kai jie nupūdavo, tėvas nupjaudavo palei žeme ir vėl įkasdavo. Taip jie po truputį trumpėjo. O kai iš jų nieko neliko, tėvas pargabeno į namus ir sudegino. Jis sakė, kad tokie dalykai negali mėtytis. Dabartinis kryžius yra ne iš tų laikų. Mes jį su anūkais atvežėme iš Kaltinėnų kapinių, nuo giminių kapo, kai ten pastatėme naują paminklą. Ir atlikusius antkapius čia pargabenome. Tegu lieka ženklas, jog tai yra kapinės, - sako močiutė.
Prižiūrėti kapus jai prisakė mama. Visą gyvenimą ji jais rūpinosi, o kai nebeliko sveikatos, prisakė dukrai:
- Vladike, aš visą amžių kapukus tvarkiau, o dabar prižiūrėsi tu. Pati žinai - kodėl!
Pasirodo, su tais kapeliais truputį keistu būdu yra susijęs jų giminės bei pačios Vladislavos gyvenimas.
- Gimiau labai silpna, niekas negalėjo pasakyti, ar išgyvensiu, - pasakoja Vladislava. - Tada mano mama davė tokį pasižadėjimą: jeigu dukra išgyvens, ji visą gyvenimą prižiūrės kapelius. Taip ir darė, o mirdama tą įžadą paliko man. Dabar prižiūriu aš. Kol vyras turėjo sveikatos, nušienaudavo žolę, aš nugrėbdavau. Kai pasiligojo, nuėjau pas Kaltinėnų seniūną, paprašiau jo pagalbos. Jis atsiuntė darbininkų, tie nušienavo... O aš gėlių pasodinu, uždegu žvakę. Amžinatilsį mamos įžadą perėmiau. Juk tokio amžiaus sulaukiau - kaip ir skolinga esu...
Keistų dalykų matė kaulais nusėta Rūtelių žemė - buvusi fronto linija. Vieni žmonės nuavinėjo lavonus, kiti juos apraudodami laidojo. Vieni plėšė ir draskė kapus, o kiti pasišventė juos prižiūrėti visą gyvenimą. Tikriausiai taip visada bus.

Va­žiuo­da­mas nuo Ši­la­lės Kal­ti­nė­nų link, ties Rū­te­lių kai­mu pa­ma­ty­si me­džiais ap­so­din­tas ma­žas ka­pi­nai­tes

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.