Šventais protėvių kapų kalneliais XXXVI

Istorijos negalime pamiršti

„Bijau, kad vėliau nebebus kam apie tai papasakoti. Tėveliai išmirė, kaimo žmonės išmirė... Neduok Dieve, ir šie kapukai išnyks nuo žemės paviršiaus, kaip kad jau su vienais atsitiko", - su nerimu pradeda pasakojimą šilališkė Magdelina Sebeckaitė, pakvietusi apsilankyti jos gimtajame kaime. Ji ir pasiūlė parašyti apie senuosius savo gimtinės kapelius.

M.Sebeckaitė gimė ir užaugo Norvainiuose, nedideliame, o dabar dar labiau apnykusiame kaime visai šalia Traksėdžio. Tik tais laikais kaimas dar klestėjo: stovėjo keliolika trobų, buvo daug guvaus jaunimo. Dabar moteris lenkia rankų pirštus ir skaičiuoja, kiek sodybų iš viso nebėra, o kiek stovi tuščių ir bedvasių. Suskaičiuoja jau tik šešias gyvenamas trobas...

M.Sebeckaitė prie tėvelio rankomis padaryto kryžiaus

„Pergyvenau penkias valdžias. Visko mačiau, bet nenorėčiau dar kartą patirti, kaip sunaikinami kapai. Pas mus, Norvainiuose, anksčiau buvo dveji kapukai. Prie vienų aš gimiau ir užaugau, o kitus kolūkio laikais suarė traktoriais. Dar ten ir kryžius stovėjo... Būtų negerai, jei ir šituos Norvainių kapelius žmonės visai užmirštų. Istorijos negalima pamiršti", - su liūdesiu balse kalbėjo M.Sebeckaitė.
Ji daug geriau nei bet kuris kitas gali nupasakoti Norvainių kapų likimą, mat visą vaikystę ir jaunystę juos matė per gimtųjų namus langus. Magdelinos tėvų namai stovėjo vos už dešimties-dvylikos metrų nuo suguldytų protėvių kaulų. Čia ji kartu su seserimi Terese, broliais Jonu bei Pranciškumi praleido vaikystės ir jaunystės dienas. Nors Magdelina prisipažįsta anuomet girdėdavusi visokių kalbų ir netgi gąsdinimų, nei jos, nei brolių nė kiek nebaugino gyvenimas šalia paslaptingos, nejaukios vietos, kur kadaise atgulė mūsų protėviai.
„Vieni sakydavo, kad po kapus kažkas vaikšto, kiti - kad kaime mato šviesas. O man gyvenime nėra niekas nei pasivaidenęs, nei prisisapnavęs",- užtikrino moteris.
Jos pasakojimu, senesniais laikais sklido įvairių kalbų apie galimus laidojimus šituose kapuose, esą čia kažkas užkasė kritusius kareivius, tačiau ji pati nežino nė vieno realaus atvejo. Magdelina tik iš kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus kadaise išgirdusi, jog dar giliais baudžiavos laikais čia atgulė Rubinavo dvaro baudžiauninkų palaikai. Bet nei kokia mirtis juos ištiko, nei kodėl jie palaidoti būtent šioje vietoje, pašnekovė sakė nenutuokianti.

Ji tvirtai žino tik vieną dalyką - kapinaitėse stovintys kryžiai nežymi nė vieno iš jų kapo. Du nemažus betoninius kryžius padirbdino Magdelinos tėvas Juozapas. Prisidėjo ir ji - abu kryžius padėjo nudažyti balta spalva. Tik trečiojo Norvainiuose stovinčio kryžiaus autorius yra kitas. Didžiausią nutašė žmogus, pavarde Pocius. M.Sebeckaitė sakė bijanti suklysti, tačiau, rodos, tai buvęs Pranciškus Pocius. Medieną šiam kryžiui paaukojęs buvęs Sebeckių kaimynas Feliksas Letukas, dovanojęs galingą ąžuolą. Šis medinis kryžius prieš keliolika metų buvo iškilmingai pašventintas.
Norvainių kaimo kapeliai iš kitų išsiskiria keliais įdomesniais bruožais. Pirmas jų – čia kaip niekur kitur auga daug vaismedžių, vaiskrūmių ir net sulaukėjusių braškių.
„Čia ne žemuogės, čia tokios braškės", - paaiškino Magdelina, rodydama į aplink išsikerojusias sulaukėjusias avietes, obelis, „korinkas", slyvmedį - tikrą sodą kapinėse...
Prie jo atsiradimo prisidėjo ir Sebeckiai. Kaip ir prie pagrindinio kapinių akcento - senos bei plačiai šakas išskėtusios eglės. Ją ir kitame kampe augantį kadagį pasodino šeimos galva. Todėl dabar šie medžiai Magdelinai primena ne tik jos gimtąsias vietas, bet ir Anapilin išėjusius šeimos narius.

Čia žmonės slėpdavosi nuo kareivių...

Antras kiek neįprastas dalykas Norvainių kapuose – požeminės slaptavietės. Viena jų įrengta iš betoninių plokščių. Prieš daugelį metų, kai Magdelina ir jos broliai su seserimi dar buvo maži, čia slėpdavosi nuo klaidžiojančių kareivių. Įvykiams nurimus, šeimyna bunkerį naudodavo kaip rūsį bulvėms.

...o čia nuo žmonių slapstosi laukiniai padarai

Tačiau šalia žmogaus rankomis padarytos slėptuvės dunkso ir visa galybė kitokių landų. Atrodo, Norvainių kapinaičių kalvelę pamėgo laukiniai žvėreliai: galbūt lapės, o gal - usūriniai šunys. Giliais, siaurais urvais išvarpytos beveik visos kapinės.
„Nežinau, kas čia galėtų gyventi. Anksčiau tokių dalykų nebūdavo", - pamačiusi duobes, nustebo senolė.
Moteris parodo vietą, kur kadaise stovėjo jų sodyba. Dabar čia nelikę jokio jos ženklo, visur veši šienaujama pieva. Toks pat likimas ištiko ir daugelį kitų sodybų – užėjus melioracijai, jos buvo nukeldintos...
„O kiek daug čia mūsų buvo, ypatingai – vaikinų. Kiekvieną gegužės vakarą, išskyrus sekmadienius, rinkdavomės kapinaitėse giedoti ir melstis. Prisimenu, belsdavome į medinę lentą, kviesdavome aplinkinius. Žmonių ateidavo net iš Traksėdžio, Leviškių. Po giedojimų neretai vykdavo gegužinės. Smagu būdavo", - nuklysta į jaunas dienas Magdelina.
Aplankiusi bei pasivaikščiojusi gimtųjų vietų takeliais, prisiminusi praeities įvykius, moteris tarsi atgavo vidinę ramybę - Norvainių kapinaitės nebus pamirštos. Džiugu, kad išpildėme senos norvainiškės norą: praeis dar kiek metų, neliks nė vieno tikrojo kaimo gyventojo, bet liks kadaise užrašyti sakiniai, fotografijose užfiksuoti kadrai ir gražūs prisiminimai... Todėl jeigu ir Jūs žinote, kur yra kokie nors kapeliai, paskambinkite: atvažiuosime bei kartu juos aplankysime.

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.