Šventais protėvių kapų kalneliais XXXIX

„Ačiū, kad mano maro kapukų neužmiršote..."

Yra žmonių, vardan meilės savo gimtajam kraštui galinčių perbristi upes, perkopti kalnus, perskrosti debesis. Ir nebūtina kalbėti perkeltine prasme – toks yra Jurgis Vaitiekus iš Lembo. Vos tik radęs progą ar šiaip sumąstęs, jis išsiruošia į kelių kilometrų kelionę pėsčiomis palei Aitros upę. Ten, jo pėdomis praminto tako gale, slepiasi senieji Lembo kaimo maro kapeliai.

„Aš parodysiu, kur tie kapukai, nes vieni niekaip nerasite. Tačiau reikės nemažai eiti pėsčiomis, mašina neprivažiuosite. Ar guminius batus pasiėmėte? Ne? Tai kaip perbrisite Aitrą? Tilto juk nėra. Nors pažiūrėsime, gal vanduo bus nusekęs, tada pereisime akmenimis", - paaiškina Jurgis ir mielai sutinka mus palydėti iki maro kapelių.
Tiesą pasakius, galvojome, jog tas „reikės nemažai eiti pėsčiomis" bus viso labo keli šimtai metrų. Na, gal koks kilometras. Bet žingsniuodami pievų bei miškų takeliais, iš palydovo sužinome, kad į vieną pusę teks kulniuoti daugiau nei du kilometrus. Tačiau baisiausia pasirodė ne tai – o kaip įveiksime upę?
„Nebijokite, Aitra dabar sekli. Eikit akmenimis, pasiremkit pagaliu", - drąsina mūsų bendrakeleivis.
Ką gi darysi – reikia rizikuoti, juk neapsisuksi pusiaukelėje atgal. Tuo labiau, jog, norint prie kapų privažiuoti iš kitos pusės, tektų trenktis per kitą rajoną ir gerą kelio galą vis tiek pėdinti pėsčiomis.
Šiaip ne taip mes jau kitame upės krante, bet iki Lembo kapelių dar liko apie pusantro kilometro. Pakeliui dar sykį tenka kirsti vandens telkinį – Juodupio upelį. Tačiau, palyginus su Aitra, tai juokų darbas, mat upelis teka menka srovele ir jį peržengi vienu lengvu žingsniu.
Lembo maro kapai ypatingi tuo, kad slepiasi miške.

„Man ir pačiam įdomu, kodėl senovėje žmonės sugalvojo laidotis taip toli? Kodėl būtent miške? Galų gale, kaip numirėlius perkeldavo per upę? Turbūt arkliais..." - eidamas samprotavo lembiškis.Be lydinčio žmogaus šių kapų išties niekada nebūtume radę: aukštų eglių prieglobstyje vos pastebimas stovi nedidelis metalinis kryželis. Vaizdas tikrai kelia nuostabą: atokiame miške, apsuptame vandens, žemė prie kryžiaus išdabinta pušų šakelių, paparčių vainikais, ištaisytas darželis, stovi išdegusios keturios žvakės. Kitur tokio dėmesio nesulaukia ir pačiame kaimo viduryje esančios kapinaitės...„Dvi žvakes Vėlinių dieną atnešiau aš, o kitas dvi, matyt, kiti uždegė. Ir šitos puošmenos turėtų būti moteriškų rankų sukurtos. Vyresni vietiniai žmonės čia dar užsuka, tik jaunimui jau tokie dalykai nebesvarbūs. Aš pats savo vaikams vis pasakoju ir pasakoju apie tuos kapukus, o jie atšauna: mums neįdomu..." - sako Jurgis, jaučiantis pareigą kapelius aplankyti per kiekvienas Vėlines.
Miško kapai nuo kitų mūsų jau aplankytų kaimų kapelių skiriasi savo neįprasta forma. Jei dauguma jų yra apskriti, tai pastarieji – keturkampiai. Kiekviename kampe dar yra išlikę itin seni ir autentiški riboženkliai, o pačios kapinaitės apkastos tarsi pylimu.
J.Vaitiekus pasakoja, jog kadaise šioje vietoje stovėję net keliolika kryžių, tačiau iki šių dienų išliko tik vienas, metalinis. Gerai įsižiūrėjus, samanose dar galima rasti buvusių kryžių vietas - duobutes. O dar vienas senas ąžuolinis kryžius, kaip koks gyvas numirėlis, tįso ant žemės. Rajono kraštotyros entuziastės Aldonos Gedvilienės straipsnyje „Lembo soda" („Šiaurės Atėnai", 2009 m. sausio 30 d., Nr.926) rašoma, kad kryžius buvo pastatytas 1935 metais.
„Suseno ir nuvirto. Seniai jis jau čia guli. Sykį bandžiau atkelti, bet kur tau - nė pajudinti neina, juk - ąžuolas. Reiktų kažką daryti su juo... Ir tą metalinį jau būtina tvarkyti, nes kryžma vos vos besilaiko..." - svarsto J.Vaitiekus.
Prieš keletą metų jis su dar vienu senu kaimo gyventoju buvo rimtai pasiryžę šiuos kapus sutvarkyti. Tačiau daugiau entuziastų neatsirado, tad kalbos ir liko kalbomis. Visgi Jurgis sukrunta: kai tik atsiras daugiau laisvo laiko, reiktų iškirsti visus šabakštynus. Bet ką veikia seniūnija?..
Pabuvoję paslaptingoje vietoje, patylėję prie kryžiaus, pasukame atgal. Mūsų palydovas pasakoja, jog vaikystėje čia ateiti būdavę nejauku – neva užpuldavusios švieselės...
„Netoli yra raistas. Tai kai buvau mažas, mama vis mane baugindavo, kad jei eidamas pamatysi žiburiuką, jokiu būdu nebėk. Nes jeigu bėgi, šviesa tave vejasi iš paskos. Sakė, geriau sustok, ramiai pabūk, ir tas vaiduokliukas praeis", - atsimena J.Vaitiekus.
Jo atmintyje iškyla ir jaunystės prisiminimai. Įsivaizduojate, miške žmonės rinkdavosi giedoti gegužinių giesmių! Netingėdavo sukarti tokį kelio galą, bristi per upę?
„Ir dar gegužines po visko pasidarydavome. Ten, toliau, yra aikštelė, tai oi, kokie šokiai būdavo!" - šypsosi lembiškis.
Bėgant laikui, tradicija rinktis mojavinėms išnyko. Kaip ir pats Lembas – jaunimo kaime beveik nebėra, bestovi tik maža dalis sodybų.
Kelionė buvo ilga, turininga ir džiugi. Ypač – Jurgiui.
„Jau dabar ramiau bus, kad mano maro kapukų neužmiršote. Sakau, apie visus rašote, negi apie Lembą neparašysite. Juk mūsų nebeliks, kas tada ką bepapasakos?" - atsisveikindamas kalbėjo J.Vaitiekus.

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.