Šventais protėvių kapų kalneliais XLV

„Gėda tiems, kurie negerbia ir neprisimena savo praeities"

„Džiaugiuosi laikraščio kilnia misija - protėvių kapelių lankymu - ir kviečiu būtinai užsukti į dar vienus visų užmirštus kapelius. Jie yra visai netoli Girdiškės (maždaug už 1,5 km), greta esančiame Pilsūdų kaime. Sunyko šis kaimas, dabar jame gyvenamos tik trys sodybos, visiškai apleistos ir kapinaitės. O kažkada jos buvo kaimo prižiūrimos, merginos gėles sodindavo, lankydavo. Nebėra ir kelio, kuriuo būtų galima ten privažiuoti, todėl teks keliauti pėsčiomis. Ką pamatysite, priblokš – tokių apleistų kapelių dar nelankėte. Gėda visiems: ir Bijotų seniūnijai, ir Girdiškės bendruomenei, ir visiems, kurie, paskendę kasdienybėje, negerbia ir neprisimena savo praeities.
Labai prašau paviešinti tokį apsileidimą! Gal pagaliau susiruoš Girdiškės bendruomenė ir per pavasarinę akciją „Darom" sutvarkys šventą protėvių vietą", - rašoma neseniai redakciją pasiekusiame laiške.

Jį atsiuntusi buvusi Pilsūdų gyventoja teigia daugiau nei keturiasdešimt metų gyvenanti kitur, tačiau savo gimtinės nepamirštanti iki šiol. Anot laiško autorės, vos radusi progą, ji aplanko gimtąsias vietas, tačiau kaskart suspaudžia širdį, matant, kaip kadaise žmonių mylėta, lankyta vieta vis labiau smenga pražūtin ir tampa kaimą juosiančiais krūmynais.
Skaitytojos prašymas paskatino suskubti - juk žiema, bet kurią dieną gali užsnigti, ir tada tikrai nieko nerasime. Tačiau kai išsiruošėme kapelių ieškoti, paaiškėjo, kad lengva nebus: niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kurioje vietoje jie yra. Net garbaus amžiaus vietinė pilsūdiškė skėsčiojo rankomis ir tik abstrakčiai rodė į miško pusę, kartodama, jog niekaip jų nerasime.
Tačiau su žmonių pagalba mums pavyko. Laišką parašiusi moteris situacijos tikrai nesutirštino – į kapinaites nėra jokio kelio, tad gerą kilometrą reikia pėdinti pažliugusiomis pievomis ir bebrų buveinėmis paverstais pagrioviais. Kad nedidelė tarp jų įsiliejusi kalvelė ir yra Pilsūdų kapeliai, suprasti gali tik labai akylai įsižiūrėjęs. Prižėlusių menkaverčių medelių pilkumoje slepiasi du nedideli akmeniniai paminklėliai. Tiesa, ant vieno dar šiaip taip laikosi perkrypęs metalinis kryželis, o ant kito jau nieko nebelikę.
Girdiškėje gyvenanti Stefanija Mikalauskienė taip pat gimė ir užaugo Pilsūduose. Senolė prisipažįsta tėviškėje paskutinį sykį lankiusis prieš gerus dešimt metų, tačiau jos atmintyje iki pat šiol dar aiškiai šmėžuoja net prieš septynias dešimtis metų kapinaitėse dėjęsi dalykai.
Pasak Stefanijos, anuomet Pilsūdai klestėjo: stovėjo apie penkiolika sodybų, buvo daug jaunimo. Jos šeima gyveno pačiame kaimo viduryje, bet, norint grįžti namo, tekdavo eiti pro kapus. Senolė prisipažįsta, jog tai nebūdavo itin malonu, o kartais – net labai baugu.
„Sykį jau vėlam pavakary grįžau iš Skaudvilės ir ėjau namo. Pasižiūriu - iš paskos juodas katinas pėdina. Bet toks juodas juodas! Taip išsigandau! Lyg ir norėjau dar jį pašnekinti, tačiau nedrįsau. Pasileidau bėgti, o kai po kurio laiko atsisukau, žiūriu, kad jo jau nebėra. Kitą dieną klausinėjau kaimynų, ar ne jų katė galėjo būti, bet, pasirodo, niekas kaime tokio katino neturi", - prisiminė S.Mikalauskienė.
Dar žmonėms, o ypač – vaikams, baimę varydavo nuo vėjo svyruojanti bei čirpianti nukritusi metalinė kryžma. Be to, kai kurie ir patys bandydavo vieni kitus pagąsdinti. Anot Stefanijos, kadaise Domininko Zaikauskio sūnus sugalvojęs papokštauti ir įbauginti kaimo melžėjas, todėl nuėjęs į kapines ir užsivyniojęs ant savęs baltą paklodę. Tačiau vaiduoklio suvaidinti jam nepavykę: bebėgant paklodė už kažko užkliuvusi, vyras pargriuvęs ir pats ėmęs juoktis. Juoko buvę ne tik jam, bet ir nevykusį „šposą" mačiusioms melžėjoms.
D.Zaikauskį pašnekovė pamini ir kitame savo pasakojime. Šis – kiek rimtesnis. Per karą Pilsūdų kapinaitėse į vieną bendrą duobę atgulė gal aštuoni rusų ir perpus mažiau vokiečių karių. Išsyk po karo Stefanijos tėvas buvo išrinktas Girdiškės seniūnu, ir viena pirmųjų užduočių jam buvo žuvusius karius iškasti bei išgabenti į Skaudvilę.
„Samdė žmones, kurie tai padarytų, juk ne kiekvienas gali tokius darbus dirbti. Bet tas Zaikauskis nieko nebijojo, jis galėjo viską. Tai kai pradėjo kasti, sakė, kūnai jau buvo apgedę, sklido baisi smarvė. Juos sudėjo į Antano Grabauskio padarytus baltus karstus ir atvežė į mūsų sodybą, kur per naktį išlaikė jaujoje, o rytą išgabeno į Skaudvilę, į rusų kapines. Tai aš tą naktį net užmigti negalėjau, oi, kaip bijojau. Į jaują gal pusę metų nėjau..." - atviravo Stefanija.
Tačiau tąkart perlaidoti buvo tik rusų kariai, o vokiečiai taip ir liko, kadangi jų perkelti į tas pačias kapines niekas neleido. Dar vieno vokiečio kūną iki pat šiol saugo Pilsūdų kapinaičių pakraštyje stovintis šimtametis ąžuolas.
„Buvo nušautas toks begalinio grožio vokietukas. Dabulskiai, kurių žemės ribojosi su kapinėmis, jį užkasė po tuo ąžuolu. Atsimenu, buvo ten ir kauburiukas padarytas, merginos gėlių pasodindavo... O paskui, po karo, į Pliupius iš kažkur atsikėlė nemažai rusų. Tada užėjo baisi šiltinė, ir keli svetimtaučiai numirė. Kiek žinau, tris ar keturis palaidojo čia, Pilsūduose. O dar anksčiau, labai seniai, čia laidodavo nekrikštytus vaikiukus, savižudžius", - pasakojo senolė.
Viso pokalbio metu ji ne sykį pabrėžė, jog kadaise kapinaitės buvusios be galo gražios. Tačiau, nykstant kaimui, nyko ir jos. Paskutinį kartą, kai moteris jose lankėsi, jos jau negailestingai buvo išvarpytos lapių urvais.
„Anksčiau kaimiečiai kapukus vieningai tvarkydavo, puošdavo. Bet paskui viskas pasimiršo, ten susimetė lapės, išrausė landas. Atrodė kaip užžėlęs dirvonas. O dabar, girdėjau, ten jau visas miškas..." - atsiduso S.Mikalauskienė.
Bet negi viskas taip ir užsimirš? Negi paliksime viską, lyg nieko niekada ir nebuvę? Juk yra seniūnija, o ir artimiausios mokyklos mokiniams galbūt būtų įdomu patyrinėti praeitį...

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.