Šventais protėvių kapų kalneliais XLVI

Nesibaigianti kova su gamta, laiku ir abejingumu

Aplinkui gyvas ne vienas pavyzdys, kuomet didžiausią teritoriją užimančiame kaime yra tik keli gyventojai ar net nėra nė vieno. Liūdna, bet kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, jog kaimai nyksta. Ateityje, ko gero, taip gali nutikti ir Griguliams...

Griguliai – išties nemažas kaimas, jei kalbėsime apie užimamą plotą. Ieškodami šios gyvenvietės kapinaičių, siauru keliuku nuo magistralės važiavome gana ilgai, kol galop radome nors kokią civilizacijos apraišką, neskaitant, rodos, niekieno nebenaudojamų ūkinių pastatų. Gražioje sodyboje įsikūrusi Stasė Urbonienė - arčiausiai kapų gyvenanti griguliškė. Ir viena iš trijų kaimo gyventojų. Bent jau taip tikino pati.

Stasei ramybės neduoda ne vien senas kryžius, neišnaikinamos miškinės avietės, bet ir klausimas, kur dingo metalinė paminklo kryžma

„Anksčiau daug čia mūsų buvo, apie dešimt sodybų. O dabar belikome vos trys gyventojai", - nesuprasi, juokais ar rimtai kalbėjo moteris.
Su sūnumi Gintautu ji nuvedė į nedidelius kaimo kapelius ir pasidalijo ramybės neduodančiomis mintimis.
„Žinokite, kiek atsimenu, visais laikais kapai tokie buvo, kokie ir dabar. Niekas per daug jų netvarkė, o kolūkio metais vienas traktorininkas juos norėjo net išarti. Tačiau Juozas Šniepis jam griežtai uždraudė, tai, laimė, nieko nebedarė", - pradeda pasakoti Stasė.
J.Šniepio pavardę ji pamini neatsitiktinai. Griguliuose gyvenęs vyriškis – kapinaitėse esančio vienintelio išlikusio paminklo fundatorius. Jo pavardė įspausta po dar aiškiai įskaitomais žodžiais „Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau. Tavo ranka - išganymas mūsų". Tačiau vienintelis iš kelių kadaise kapuose stovėjusių paminklėlių irgi vos vos beišliko: Stasė pasakojo, kad lūžęs šermukšnis krito tiesiai ant cementinio paminklo ir padalijo jį į tris dalis. Jei ne jos bei jos vaikų pastangos, neaišku, ar kas nors jį būtų suklijavęs ir atstatęs...
„Tokių paminklų čia buvo net keli, bet visi jau išvirtę. Prisimenu, vaikystėje juos kilnodavome... Kur jie dingo, nežinau. Gali būti, jog į žemę susmuko", - svarstė Gintautas.
Besišnekant Stasė žvilgtelėjo į paminklo viršų. Tai, ką pamatė, privertė ją už širdies susigriebti.
„O kur dingo kryžmelė? Kas ją paėmė? Negi nukrito?" - sutriko moteriškė ir bandė ieškoti kryžmos ant žemės, tarp aviečių ūglių, tačiau paieškos buvo nesėkmingos.
Tos avietės – dar viena Stasei ramybės neduodanti tema. Per visą tą laiką jų kapuose priviso tiek, kad neina net kojos įkelti. Šiemet seniūnija buvo atsiuntusi žmogų, kuris atidirbinėjo už pašalpas, kad jas išpjautų, bet po savaitės darbų aviečių beveik nė kiek nesumažėjo...
„Gal savaitę tas žmogus čia „plušėjo", o nuveikė tik tiek, kiek aš per vieną dieną dalgiu išpjaudavau. Dabar kažkaip nebedrįstu savivaliauti, nes žemę nupirko privatus asmuo. O be jo leidimo bijau ką ir daryti. Tik per Visus šventuosius nueinu, uždegu žvakelę", - kalbėjo S.Urbonienė .

Visgi Stasė prisipažino, jog pavasarį tikriausiai prašys seniūno leidimo ir šį aviečių „mišką" nupurkš chemikalais. Jos planuose – ir seno medinio kryžiaus atstatymas. Šiemet, per Vėlines, nuėjusi uždegti žvakės, Stasė rado ąžuolinį kryžių jau be storos kryžmos – nebeatlaikė... Dar bandė kelti, bet kur tau – juk ąžuolas! Jei atsirastų, kas jai pagelbėtų, kryžių ji norėtų ir iš naujo nudažyti.
Senosios Grigulių gyventojos pasakojimu, jokių įdomybių ar baisybių kapinėse nevykdavo ir nevyksta. Kiek Stasė sužinojo iš močiutės, čia seniau laidodavo nespėtus pakrikštyti kūdikius, o patys kapai atsirado maro metais. Vėlesniais laikais juose niekas taip ir nebeatgulė.
„Per karą nieko nelaidojo, nes frontas čia nėjo. Gyvenome ramiai, nieko išskirtinio nevyko, tai ir pasakoti nėra ką", - šiek tiek apgailestavo S.Urbonienė.
Griguliai – mažne dešimties sodybų kaimas dešiniajame Akmenos krante, pietinėje naujojo Žemaičių plento pašonėje. Iš Varsėdžių per Kazokus į Grigulius veda pusėtinas žvyrkelis. Kitu galu jis įsikerta autostradon 1,7 km į šiaurės vakarus nuo Akmenos. Vietovės pavadinimas kilęs iš asmenvardžio. Tai juo labiau įtikėtina, kad XVI a. vidurio šaltiniuose minimas apytikriai šiose vietose valdas turėjęs bajoras Jonas Grygalaitis.
Jei į Grigulius atvykstama iš Kazokų, už 1,9 km nuo tilto per Akmeną (1,3 km iki autostrados) dešinėn atsišakoja menkas lauko keliukas. Nusileidus juo į Akmenos slėnį ir paėjėjus kokį šimtą žingsnių kairėn, galima apžiūrėti lyg kepaliuką duonos Akmenos pakrantėje padėtą Grigulių (Traksėdžio) alkakalnį, vadinamą Alka. Tai yra nedidelė lapuočių retmiškiu apaugusi kalvelė. Pasakota, kad senovėje ant Alkos „melsdavos, ka Perkūns trenktų į atiejūns, kai any noriedava užkariauti Vedrių pilę. Kap cara kariūmeni ateji, susirinka daug žmonių unt Alkas i pradieji šaukti: „Perkūne, Dievaiti, namušk žemaitį, mušk gudą kap šunį rudą!" Be to, „viela vakare, kumet aplink visur tylu, iš Alkos išeidavusias dvi mergikes baltais drabužiais i nusileisdavusias į Akmena praustys. Po tam Alko pasiruodydavusias lypsnikes, i mergikes biegdavusias atgal".
Kaimo centrinėje dalyje beržų kepurę užsidėjusi sau kūpso kalva, vadinama Bobkalniu. Pasakota, jog per karus ant šio kalno slėpdavosi „bobos", kitaip tariant, moterys su vaikais. Čia būdamos, jos melsdavosi, o jei reikėdavo, - gindavosi. Senųjų šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius yra suskaičiavęs, kad Lietuvoje yra tik 6 Vyrkalniai ir Berniukalniai ir apie 160 kalvų, vadinamų Bobkalniais arba Mergakalniais! Jo nuomone, bent dalis jų sietina su ikikrikščioniškais laikais vykusiomis moterų bendrijų apeigomis. (Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. „Karšuva 2").

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.