Skaitytojų aptarnavimo skyriuje veikia kraštietės Eimantės Šimkutės tapybos darbų paroda „Dabar ir čia“.

Autorė džiaugiasi galėdama naujausius savo kūrinius eksponuoti vietoje, kuri jai artima nuo pat vaikystės. Bibliotekoje daugelį metų dirba Eimantės mama, todėl ši erdvė buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis – čia netrūko gaudynių, slėpynių, pokalbių ir prie kompiuterinių žaidimų praleistų valandų. Kadaise biblioteka buvo jos vaikystės buveinė, o dabar Eimantė į ją sugrįžta jau ne kaip vaikas, bet kaip tapytoja ir menininkė.

„Suaugusiojo akys mato, kad gyvenimas gali būti ir kitoks: kasdienybė kupina skubėjimo, sukimosi uždarame rate, buities, darbų monotonijos, nuosmukių, tamsos ar net emocinio sąstingio. Tokiame fone labai paprasta pasimesti, prarasti džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Tuomet tenka iš naujo mokytis mėgautis akimirkomis bei mažais dalykais. Ir nesvarbu, jei tai tik gabalėlis pyrago, sultingo arbūzo griežinėlis ar pagauta žmogiškoji emocija. Tokia, kokią būnant vaiku labai paprasta jausti, o suaugusiam žmogui kartais sunku vėl atrasti“, – pristatydama parodą mintimis dalijasi E. Šimkutė.

Parodos pavadinimas „Dabar ir čia“ primena paprastą, tačiau dažnai pamirštamą dalyką – būtinybę bent trumpam sustoti, atsigręžti į save ir iš tikrųjų išgyventi esamą akimirką.

„Atsigręžiant į save, norisi prisiminti paprastą, bet labai svarbų dalyką – akimirkai sustoti ir tiesiog būti DABAR IR ČIA. Apie tai kalba ir mano paroda. Apie spalvas, kurios nėra vien pigmentas gyvenimo kontekste. Čia nevengiu ryškumo – nes man taip norisi ir tai suteikia skonio. Fiksuoju tai, kas mano akims atrodo verta sustabdytos akimirkos. Nors nebūtinai tai yra visuotinai svarbu bendrame šiandienos kontekste. Ieškau naivios, paprasčiausios emocijos, kurią įkūniju tiesiog beždžionaudama ir kartais pamerkdama akį ne tik žiūrovui, bet ir pačiai sau“, – pasakoja menininkė.

Eimantė kviečia parodą apžiūrėti neskubant, leisti sau būti taip, kaip tuo metu norisi, pastebėti savo jausmus, nebijoti būti savimi ir atrasti laiko sau. Svarbiausia – prisiminti, kad žmogus niekada nėra vienas.

Rima Norvilienė, Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja