Greitai bėga laikas. Net nepajutau, kaip prabėgo du mėnesiai, kai mūsų Požerės bibliotekoje jaukiai įsipatoginusi medžio ir skulptūrų drožėjo Vyto Jaugėlos darbų paroda. Per šį laiką turėjau nemažai lankytojų: didelių ir mažų, vaikučių ir moksleivių. Kas smalsumo vedami, kas užėjo tik knygas pasikeisti, bet visiems ypatingai patiko šie „medinukai“. Ne vienas sakė, kad šios skulptūros tarsi gyvos, tarsi kalbasi su kiekvienu užėjusiu.

Bibliotekoje netgi vyko pamoka su mokytoja A. Bitiniene ir 8 klasės mokiniais iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos. Nuostabi pamoka, gailėjausi, kad neatėjo mintis įrašyti audio įrašą, kai A. Bitinienė pasakojo apie Vyto Jaugėlos kūrybos kelią.

Vytas Jaugėla ne tik medžio drožėjas, bet ir tapytojas ir dar daugybę veiklų praėjęs savo gyvenimo keliu: kūrė, režisavo ir statė spektaklius kartu su žmona. 

Bibliotekoje demonstruojami V. Jaugėlos paveikslai – jie nuostabūs. Vėl, visi iki vieno, lankytojai ir skaitytojai sakydavo: „jausmas, kad vaikštau dailininko nutapytose vietose, taip tikra, tikra“ ir... ieškojo Požerės bažnytėlės, gal yra nutapyta.

Labiausiai nustebino maža mergytė Mėta. Ji atidžiai apžiūrėjo paveikslus, pasiėmė popieriaus, dažus ir tyliai pasinėrusi į save, tiesiog nutapė paveikslo kopiją. Iš pradžių net neatkreipėm dėmesio, nes Mėta atvykusi į biblioteką visada piešia. Tik priėjus arčiau, matau nupieštą tvorą, tiesa, ji ne horizontali, bet vertikali, hm... mažu pasuko popieriaus lapą, kad patogiau būtų piešti ir klausiu: „Tvorą nupiešei?“. Mėta atsako, - „Ne, čia ne tvora, o medis“ ir toliau susikaupusi sau piešia. Ant „tvoros“ uždeda baltų dažų, juos pratampo ir... tvora tampa medžiu! Žvilgt į paveikslą, kuris yra mergytei už nugaros ir net šiurpuliukai prasibėgiojo iš nuostabos: „O Dieve, Mėta piešia Vyto paveikslą!“ Ir jai puikiai sekasi. O jos sesė Lėja lietė ir lietė skulptūras, jai taip patiko. Jei būčiau leidusi ir sudėjusi juos ant grindų, būtų žaidusi su jais iki vakaro. 

Vytas Jaugėla kadaise yra gyvenęs ir dirbęs Požerėje. Jis labai norėjo susitikti su mūsų krašto žmonėmis, todėl jau reikėjo skulptūras ir paveikslus sudėti taip, kad jos būtų matomos, neliktų už nugarų, bet ir estetiškai gražu. Šiai erdvei sukurti turėjau tris pagalbininkus: Rasą, Tautvydą ir Šarūną. Rezultatas nustebino ir mus pačius. 

Karštą paskutinę birželio dieną atvyksta menininkas Vytas Jaugėla su savo palyda, renkasi mūsų kaimelio žmonės. Biblioteka pilnutėlė, visi atsinešę gerą nuotaiką ir šypsenas, širdies gerumą. Nors V. Jaugėlai buvau paruošusi fotelį jaukiai atsisėsti ir kalbėti, jis tuoj atsistoja, net negalvoja atsisėsti. Jo pagarba kiekvienam žmogui, kuris yra priešais jį. Su nuotaika pasakoja apie savo gyvenimą, kaip atvyko į Požerę gyventi ir dirbti, kokie buvo pirmieji įspūdžiai – patiko mūsų kaimelis ir žmonės. Požerėje gyveno tol, kol teko išeiti į armiją, o po armijos likimas nuvedė į Rietavo kraštą, kur sutiko savo gyvenimo meilę ir su ja sukūrė šeimą, užaugino penkis vaikus.

Vyto Jaugėlos gyvenimas įdomus, įvairiapusis ir tai jo gyvenimo ir kūrybos veiklos akių spindesys. Vytas juokauja: „Kol turi svajonę, tol akys spindi, ir tai gyvenimo varikliukas“. Jo kadaise pažadas sau ir Dievui – sukurti ir išdrožti iš medžio 100 darbų – šiam menininkui duos dar ilgą gyvenimą ir sveikatą Dievulis. Kaip Vytas pajuokavo: „Visos ligos čia“ ir pirštais parodė į galvą. Jo dukra pritaria: „Kai tėveliui reikėjo praeiti sveikatos apžiūrą, jo medicinos kortelėje tik... 3 lapai!“.

Be galo šiltas susitikimas su harizmatišku menininku Vytu Jaugėla Požerės bibliotekoje visiems ir jam pačiam paliko gerą ir šiltą jausmą.

Esame dėkingi Vytui Jaugėlai už jo darbų parodą, už kiekvieną skulptūrą, už kiekvieną paveikslą, už be galo šiltą ir gerą susitikimą. Dėkinga kiekvienam bibliotekos skaitytojui ir ne tik kurie atėjo į biblioteką pasikeisti knygas, bet ir apžiūrėti parodą, 

ir tikrai neliko nė vieno abejingo.