Nacionalinės bibliotekos proga dalinuosi savo prisiminimais ir dabartinėmis įžvalgomis apie biblioteką.

Bibliotekos dokumentuose radau medžiagą, pavadintą „Nacionalinės vertybės“. Peržiūrėjus nuotraukas, nusikėliau į tuos laikus, kai buvau dar vaikas ir su vaikystės draugėmis turėjau pirmąjį vizitą į Jomantų filialo biblioteką.

Tą kartą mus pasitiko besišypsanti nuoširdi teta, kuri parodė mums kelią link pirmųjų knygų. Vos pradėjusi eiti į mokyklą, tą veidą pakeitė jos dukra, kuri mus kalbindavo, kartais ir pavaišindavo. Jausmas – lyg į namus atėjus. Vėliau, kada jau buvome pradinukės, pažinome Pajūrį.

Raselės (dabartinės Pajūrio bibliotekininkės) mama mus pasitikdavo išminties kupinu žvilgsniu. Knygas labai saugodavome ir visada laiku grąžindavome atgal, nes galvodavome, jog pavėlavus, leidinių gali nebeduoti. Vaikiškai naivus įsitikinimas.

Mokyklos biblioteka buvo labai skurdi, o kaimo biblioteka buvo mūsų dvasinis penas, asmenybės formavimasis.

Baigėme mokyklą. Iš tėčio išgirdau, kad Pajūryje dirba nauja maloni bibliotekininkė Rasa Grikšienė, o Jomantuose – Vilma Jokubaitė. Gera buvo žinoti, kad šiose įstaigose dirba šviesios moterys.

Baigus studijas, netoli nuklydau. Atsidūriau Teneniuose. Čia susipažinau su savo srities profesionale, visuomet vaikų apsupta, geru humoro jausmu bibliotekininke Virginija Rudiene.

Apie Onutę Dobilinskienę sužinojau iš Virginijos pasakojimų, vėliau ir pati pažinau.

Ir šiandien, atvertus fotografijas, supratau, kad kitaip tų moterų nepavadinsi – kaimo šviesuolės, kultūros puoselėtojos, informacijos teikėjos.

Taip jau atsitiko, kad gyvenimas mane atvedė į Tenenių biblioteką. Šį darbą priėmiau, kaip iššūkį, ir, tikiuosi, dar nieko nenuvyliau.

Liuda Aistė Trakšelienė, Tenenių filialo bibliotekininkė, archyvo nuotr