Prelatas profesorius Antanas Leonardas Rubšys (1923 – 2002)
„Pasaulį laikau Dievo pasauliu, ir jame yra daug žmonių, daug tautų, daug tikėjimų. Visi kopia į Dievo kalną... Dievo samprata lieka ta pati ir judėjams, ir musulmonams, ir mums. Dievas prašnekino žodžiu, naudodamas senus pavyzdžius. Taigi iš praeities mes semiamės ateitį.“
Antanas RubšysAntaną Leonardą, kurį vėliau įpratome vadinti Toniu, vyresnįjį labai mylimą, su nuoširdžia pagarba sutinkamą atvykusį į tėvų Žemę, jo išsiilgtą, neapsakomai mylimą Tėvynę, mano atmintis visada supa tik šviesiomis spalvomis.
Tik iki mano trylikos metų Untanuką (taip mes, mažiukai, jį vadindavom, nors jam tada buvo jau dvidešimt vieneri metai), supo ta pati jauki gimtųjų namų šiluma. Tonis ją išsaugojo ilgus priverstinės tremties metus išpuoselėjo savo širdy kad veik po penkiasdešimties metų grįžęs su sielvartu žvelgtų į tuščią gimtinės lauką, ieškotų, kur buvo gimtojo slenksčio akmuo, beržų takelis, šimtamečiai klevai niūniavę jam lopšinę...
Grįžtu į mūsų vaikystę. Antanas buvo aukštas, gražiai nuaugę, juodbruvas, visad maloniai besišypsantis. Jo geros, gilios akys bendraujant maloniai sušildydavo, patarimus būdavo malonu priimti. Antanas 1943 – ųjų metų vasaros vakarą, kai parginiau gyvulius (Antanas jau mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, liepė man imti kotelį, popieriaus lapą ir rašyti. Antanas diktavo, o aš rašiau diktantą. Patikrino ir liepė rytojaus rytui pasiruošti kelionei į Laukuvą. Ten turiu išlaikyti stojamuosius egzaminus į Laukuvos progimnazijos antrą klasę. Džiaugiausi neapsakomai nors širdis iš baimės ir rūpesčio daužėsi.
Nepamirštama ir kelionė iš Bučių į Laukuvą. Ėjome abu: Antanas vedė mane į mokyklą egzaminams, o pats vyko į bažnyčią – tą dieną laidojo mano vaikystės žaidimų draugę Stefutę Girčytę. Kalbėjomės “Turi būtinai išlaikyti egzaminus į II klase, ją baigusi, sekančią vasarą eksternu peršokti trečią klasę. Tada būsi su bendraklasiais vienodo amžiaus“. Giliai širdin įstrigo Antano patarimas – įvykdžiau jį. Širdyje vis dėkojau jam ir vyriausiam broliui Stasiui, kuris prašė leisti mane į mokyklą – jis gelbėsiąs mamytei.
Prieš sovietams okupuojant, Antanas išvyko, ir apie jį daugiau nieko negirdėjome. Vieni pasakojo matę jį negyvą prie Nemuno, kiti, kad jis neišbėgęs. o pasitraukęs į mišką pas partizanus. Pasibaigus karui, vasarą ateidavo iš Vokietijos vaikų, paauglių, motinų su vaikais prašydami pagalbos. Tėvai dalindavosi ką turėdami. Kartą atėjo jauna vokietaitė. Brolis Matas jau neblogai mokėjo vokiečių kalbą. Pakalbėję sutarė, kad Matas parašys laiškelį Antanui. Mergaitė pažadėjo, kad grįžus į savo kraštą, pasistengs perduoti Mato parašytą laišką pabėgėliams. Kai po ilgos priverstinės tremties Tonis atvyko į Lietuvą, paaiškėjo, kad laiškas surado adresatą – Tonis gavo pirmąją žinią iš namų. Žinia iš Antano pasiekė mus žymiai vėliau. Antanas apie save pranešė per dėdės Juozapo Meškausko žmonos gimines, gyvenusius JAV. Prašė perduoti linkėjimus ir pasakyti, kad Barboros sūnus gyvas ir sveikas. Jo paties laiškai, tik svetima pavarde mamytę pasiekė tik apie 1957- uosius metus. Tonio laiškai buvo ne tik mamos bet ir visų mūsų širdims, atgaiva. Jie ir guodė, ramino, šildė, kai buvo sunku. Mamą Tonis nepaprastai mylėjo, rūpinosi ja. Mamytė visada laukė jo, bet Tonis pavėlavo aštuoniolika metų. Abiem jiems poilsį teikia gimtoji Laukuvos žemė.
Sesers Teresės Ūksienės prisiminimai užrašyti 2022 m.
Turite klausimų?