Mano tėvas Antanas Girčys yra kunigo S. Rimkaus krikštasūnis. Esu dėkingas likimui, kad jau buvau prastypęs gizas apie 10–12 metų ir jau galėjau patraukti dvitraukį pjūklą. Taigi, tėtis pasiimdavo mane padėjėju. Mes per vasaros atostogas remontuodavome jo tėviškę, pasirodo dirbau sau, pats dabar čia gyvenu. Darbai darbais, per dieną kiekvienas užsiėmęs, o vakare pavalgius vakarienę ir jau sutemus suaugę susėsdavo pasidalinti savo prisiminimais. Šalia sėdėdavau ir aš. Pasirodo jauna galva įsiminė tai kas per daug nepasakojama ir kol kas niekur neužrašyta. Daugiausia kalbėdavo apie šeimos gyvenimą ūkyje, kurio niekas nemato.

Kol namie buvo trys seserys, apie namą iš visų pusių žydėjo gėlių darželiai. Anksčiausiai įšylančiame sodo kampe buvo surenkami inspektai. Kaime sakydavo, kad gerai gyvenat darželiai ir pakelės baltais akmenukais išdėtos. Atsakymas būdavo paprastas: „Akmenukai balti bet duona juoda“. Namuose niekada nebuvo pertekliaus, visada reikėjo skaičiuoti kaip sudurti galą su galu. Stanislovas jau nuo pat gimimo buvo pažadėtas kunigystei. Jeigu tėvas nebūtų taip anksti miręs, gal gyvenimas nebūtų buvęs toks sunkus. Bet motina vis tiek siekė savo tikslo – vieną sunų išleisti į kunigus. Į progimnaziją gavo leisti abu sūnus: Stanislovą ir Antaną. Antanas vaikystėje, besivažinėdamas ant vartų, nukrito ir išsidauzė ranką. Tada daktaras buvo brangu ir toli, o dievas, kad ir aukštai, bet arčiau. Taigi, su dievo padėjimu sugijo, bet ranka tapo nepilnavertė. Dirbti galėjo, bet ne ūkio darbus. Vyriausiai dukrai buvo 1-eri metai, kai pasimirė tėvas. Uršulė nuo pat vaikystės buvo tėvo pagalbininkė. Tėvas buvo slaptas daraktorius, mokė kaimo vaikus skaityti ir rašyti, pats buvo baigęs 4 carinės Rusijos mokyklos skyrius. Tiems laikams gana išsilavinęs žmogus. Turėjo gramofoną, plokštelių rinkinį. Mano baba, t. y. Uršulė Rimkutė pasakojo, kad sekmadienį, išeidamas į bažnyčią, paleisdavo ant namo aukšto gramofoną ir liepdavo leisti valandą laiko. Atidarydavo langus ir eidamas klausydavo iki kur nueis, kol girdisi muzika. Taip pat stebėdavo orus. Kiekvieną rytą, per pietus ir vakare užsirašydavo, koks vėjas, yra rasa ar ne, kokie debesys. Gana neblogai spėdavo orus.

Vaikai gimė ir augo tokioje aplinkoje. Baigę pradžios mokyklą, buvo išvežti į Rietavo progimnaziją. Kad ir labai striuka buvo su pinigais, stengėsi, kad vaikai mokytųsi. Tuo labiau, kad dėdė kunigas Kungys buvo pažadėjęs paremti, jei kuris eis į kunigus. Bet dėdė kunigavo netoli Panevėžio, buvo gana dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją ir pinigai ateidavo nereguliariai. Broliai buvo išsiųsti į Rietavą, motina išvažiavo kartu. Vyriausia gaspadine ir gaspadoriumi liko Uršulė. Kartą per mėnesį, pasikinkiusi į brikelę arklį, Uršulė važiuodavo aplankyti namiškių, nuveždavo maisto, apžiūrėdavo turgų. Vieną sekmadienį, vos spėjus pririšti arklį, priėjo nepažįstamas vyras, paklausė, – gal parduoda pakinktus. Plėskė buvo „straini“ atsakiusi, kad neparduoda, nuėjo aplankyti namiškių. Ten sužinojo, kad reikia mokymo priemonių ir dar visko, o pinigų nėra, jei visko neturės galės važiuoti namo. Apsisukus grįžo į turgų, susirado žmogų, norėjusį pirkti pakinktus, suderėjo kainą. Pinigus paliko brolių mokslams. Pati iš dviejų rankšluosčių ir virvės pasidariusi pakinktus sugrįžo namo, tais metais išsisuko.

Kadangi Rietave nebuvo mokoma lotynų kalbos, brolius perkėlė į Švėkšną. Artėjo nauji mokslo metai, o iš dėdės kunigo nebuvo jokių žinių, spaudė laikas, mama Uršulei pasiūlė važiuoti pas dėdę pačiai, tai juk čia netoli, tuojau Užventis, čia pat Šiauliai, o už Šiaulių iki Panevėžio visai netoli tuo labiau, kad iki Panevėžio davažiuoti nereikia. Taigi, Uršulė prikalbino savo draugę. Kokia jos mergautinė pavardė nežinau, aš ją pažinojau kaip Petkienę. Pasiėmė armoniką, įsidėjo duonos, lašinių ir išvažiavo. Išvažiavo ramia galva, vasariniai darbai buvo jau nudirbti. Na, kiek čia truks ir suvažinės. Bet ne viskas taip paprasta. Pasirodo ir Šiauliai truputį toliau negu mama sakė, o apie Panevėžį nėra ko ir kalbėti. Bet jaunystė viską nugali. Kur pasiprašydavo nakvynės tuojau surengdavo šokius. Tėvas buvo išmokęs Uršulę gerai groti armonika ir ne paprasta, o dvieile. Kelionė neprailgo, surado ir dėdę, ir reikalus sutvarkė tik bulves kasė jau su sniegu.

Švėkšnoje Stanislovas, kaip pats sakė, pradėjo ugdyti valią. Mokyklos kieme buvo sukrautas didžiausias skaldytų malkų kūgis. Jis ir patraukė būsimo kunigo dėmesį. Sugalvojo, kad reikia pabandyti nušokti nuo kūgio viršaus. Pasitreniravo nušokdamas nuo žemesnės dalies po to aukščiau, aukščiau, o nuo viršūnės šoko draugams matant. Viskas baigėsi laimingai. Vienas nuotykis pavyko. Nerami dūšia vertė ieškoti naujų. Dėmesį patraukė mokyklos stogas. Jeigu pereiti išilgai mokyklos stogu. Ėjo stogu anksti rytą, kad niekas nematytų. Visiškos sėkmės niekada nebūna. Kaip nebūna tobulo nusikaltimo. Vienas mokytojas vistiek pamatė. Atėjęs į pamoką paklausė, kas vaikšto stogais? Visi beveik choru atsakė, kad katės. Mokytojas atitarė, kad ne tik, bet ir Rimkus.

Jau būnant klieriku namie atsitiko kaip ir nelaimė. Kaip visada tais laikais, išledžiant dukterį už vyro, būdavo suderamas kraitis. Dalis buvo atiduota, o dalis – ne. Mamos tėvai neskubėjo su kraičio atidavimu, sakė gal gimdydama mirs, išvis nereiks. Jau ir anūkė ištekėjo tapo ne Rimkutė, o Girčienė. Mama ragino jaunuosius gaspadorius nueiti ir paimti, kas jai priklauso. Kaip tarė, taip ir padarė, parsivedė karvę, išpaskos atėjo policija, uždėjo antrankius ir uždarė į kalėjimą. Mamos brolis visiems gyrėsi, sakė aš išvilksiu Stanislovą iš jupų. Stanislovas pasiprašė išleidžiamas iš seminarijos, nuvažiavo į Kauną, pasiėmė banke paskolą, nusamdė advokatą ir bylą laimėjo. Paskolą baigė atiduoti 1940 metais. Kai paskutinį kartą buvo parvažiavęs į tėviškę, apėjo laukus, apžiūrėjo ir pasakė gal dabar ir aš jums padėsiu. Nespėjo.

Pasakojo Rimvydas Girčys, kunigo Stanislovo Pijaus Rimkaus sesers Uršulės anūkas.